Vyras vos vaikšto, o aš – vežimėlyje. Varganos paskutinės mūsų gyvenimo dienos. Daug pinigų sukišome medicinai, stengdamiesi palengvinti vyro kojų skausmus. Nauda buvo trumpalaikė, o pinigų neliko. Ir juodžiausią dieną pas mus atėjo žmogus su dėlėmis. Pridėjo jų prie skaudamų kojų, šios nusiurbė kraujo, ir po trijų seansų mano žmogus atsistojo ant kojų, net į parduotuvę nuėjo.
Visus metus mus globojo kaimyniniame name gyvenanti moteris, su kuria susitikome gatvėje, įsikalbėjome. Supratusi, kad mums tikrai reikia ir atjautos, ir pagalbos rankų, – padėjo, kol galėjo. Jos vardas Valia.
O dėlės vis tiek kainuoja, nors ne tiek, kiek paslaugos ligoninėje.
Maša