Savo rašinį galėčiau pavadinti ir kitaip – po kieno stogu Maskvoje statomame prekybos centre dirbs V.Uspaskichas?
Keletą savaičių atgal Rusijos ekonominės plėtros ministras G.Grefas atvirame ministrų tarybos posėdyje pasisakė apie būtinybę keisti tam tikrus ekonomikos ir įmonių administravimo įstatymus. Anot G.Grefo, tai būtina daryti dėl įsigalėjusios įmonių užgrobimo praktikos (reiderio).
Yra du pagrindiniai būdai perimti įmonių kontrolę: 1) kriminalinis – kai šantažo ir grasinimų būdu savininkai priverčiami atsisakyti kontrolinės akcijų dalies; 2) teisinis – kai kyšių būdu užregistruojama tokia pati įmonė, o paskui tų pačių kyšių pagalba teismai perduoda firmų kontrolę kitiems asmenims.
Bet koks lietuvių reikalas, kas dedasi Rusijoje?
Jau pamiršote? Vienos Lietuvos valdančiosios partijos lyderis rengiasi atidaryti prekybos centrą Maskvoje. Sakysite, kas čia blogo, kad „lietuviškas” kapitalas skverbiasi į užsienį? O dar ir prioritetas bus teikiamas lietuviškos kilmės prekėms.
Bet ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Žinant nacionalinius verslo darymo ypatumus Rusijoje iškyla abejonių: ar nesusidarys situacija, kurią savo knygoje „Akvariumas” aprašo sovietų sąjungos eksšnipas V.Suvorovas. Įėjimas – rublis, išėjimas – du. Todėl būtų įdomu sužinoti: po kieno stogu Maskvoje rengiasi dirbti V.Uspaskichas?
Tai, kad stogas būtinas, kad Rusijoje moka visi – nuo naftos oligarchų iki kioskininkų, įrodinėti nereikia. Vieni moka organizuotoms nusikaltėlių bandoms, kiti milicijai, bet pats patikimiausias stogas yra Federalinė saugumo tarnyba (FST). Apskritai FST Rusijoje dabar kontroliuoja viską – nuo teismų iki vietos valdžios.
Pabandykim pamodeliuoti tokią situaciją: didelio prekybos centro statyba Maskvoje eina į pabaigą. Visur verda darbas. Ateina laikas gauti leidimus iš priežiūrą vykdančių organizacijų. Ir štai, tarkim, kokios nors priešgaisrinės inspekcijos atstovas užsispyrė ir nesutinka pasirašyti.
Galbūt to centro vadybininkai sutiktų duoti pareigūnui ką nors, kad jis taptų sukalbamesnis, tačiau ir tai nepadeda. Ir staiga iš kažkur atsiranda vyrukas jau iš kitos daug rimtesnės organizacijos ir pasako, kad reikalas sudėtingas, tačiau sutvarkomas. Reikia tik kartais padirbėti Rusijos motinėlės labui.
Štai taip, sakykim, iš nieko gali atsirasti kelių dešimčių milijonų litų dilema. Tai schema, kuri kyla paprastoje provincialo galvelėje. O Lubiankos pastato galvelių schemos kur kas sudėtingesnės!
Žinoma, tokia situacija nesunkiai galėtų būti sužaista ir mūsų, „gilių demokratinių tradicijų” šalyje. Prisipažinsiu, nesistengčiau nuslopinti kažkur nelabai giliai kirbančios pasididžiavimo minties: ir mūsų atitinkamos tarnybos ne iš kelmo spirtos.
Tik štai dabar kalbame ne apie Rusijos ar Baltarusijos valdančiosios partijos lyderį. Lyderis, jei leisit taip pasakyti, mūsų. Tad gal reikėtų paklausti jūsų, ponai bendrapartiečiai, ar bendrapiliečiai, kurie atidavė balsus už Darbo partiją praėjusiuose Seimo rinkimuose: ar ponas V.Uspaskichas netaps pažeidžiamas, darydamas verslą Maskvoje, o tuo pačiu – ar mes visi netapsime pažeidžiami?
Ar aš noriu pasakyti, jog V.Uspaskichas, daugybė kitų Lietuvos verslininkų neturi teisės užsiimti verslu Rusijoje?
Žinoma, ne. Tik priminsiu rusų literatūros klasiką – M.Bulgakavo romano „Šuns širdis” herojus prof. Preobraženskis taip kalbėjo: „Didžiajame [teatre] tegu šoka, aš operuoju, ir jokios „razruchos”.
Kitaip sakant, verslas tegu daro verslą, o politikai – politiką. Kai V.Uspaskichas Lietuvoje daro politiką, o Rusijoje – verslą, gero nelauk.