Kovo pradžioje sniegas dar skelbia – aš vienintelis pasaulyje esu baltas iš prigimties! Po savaitės kitos tirpstanti baltos spalvos energija pažadina žalias laukų spalvas, o netrukus kalvelėse, atšlaitėse jau triumfuoja ir kiaulpienių žiedų geltonumas!
Miškuose – smagių permainų šventė. Iš tolimų kraštų sugrįžę ar mūsuose peržiemoję paukščiai apžiūrinėja inkilus, dreves, medžių tarpušakes – renkasi vietą būstui. Kraudami lizdus, sukdami gūžtas neužmiršta ir gamtos grožio aptarti – linksmuolis kikilis pušelėje skambia gaida kankorėžius skaičiuoja, bukutis pasišvilpaudamas aukštyn žemyn siuva – gal žibuoklių mėlynumą su dangaus žydruma lygina? Genys – tikras smaližius – klevo liemeny duobutę iškalęs, kur buvęs nebuvęs, vis atskrenda saldžios sulos paragauti.
O štai šaunusis strazdas giesmininkas eglės viršūnėje ilgesingai vakaro saulės diską garbina. Lapuočių miškelyje vešinti eglelė per visą žiemą puikavosi savo išskirtinumu, bet dabar beržų žalsva marška jau gožia pasišiaušusią kaimynę.