Stalininėje pokario Lietuvoje, kai laisvai mąstyti tebuvo galima užsimerkus ir užsičiaupus, šešiolika studentų iš tuometinių Vilniaus universiteto, pedagoginio instituto, Kauno politechnikos ir veterinarijos institutų įkūrė slaptą Vieningąją darbo sąjungą.
1950 metai buvo ne pats geriausias laikas politinei veiklai. Kaip tie jaunuoliai drįso rizikuoti savo likimais, gal net ir gyvybe? Draskoma klausimų važiuoju į sostinės Baltupių mikrorajoną – pas Vytautą Bukauską (nuotraukoje).
„Karo tribunolas irgi stebėjosi, – šypsosi Vytautas. – Sakė – jūs studentai, jums sudarytos sąlygos mokytis, ko jums dar reikia?” Vytautas – našlys. Sekcija vis dar užgrūsta jo Teresės (lituanistės, jaunystėje draugavusios su poete Janina Degutyte ir skatinusios ją rašyti) knygomis. Vytautui nepatiko, kad bendraminčiai į organizacijos veiklą įtraukė ir vieną kitą studentę. Ne mergaičių tai reikalas! Teresę jis apsaugojo, laikė nuošaly nuo pavojų, nieko
jai nepasakojo, nors ir pasitikėjo – draugavo nuo vaikystės.
Laikantis griežtos konspiracijos bendri susirinkimai dažniausiai vykdavo Kaune, Totorių gatvės name Nr.3. Dalyvaudavo ne tik Kaune, bet ir Vilniuje studijuojantys studentai. (Tiesa, visi nė karto nebuvo krūvon suėję, tad kai kurie susipažino tik suimti – Lukiškėse.) Pirmajame aukšte gyvenęs KGB karininkas nesuuodė, kas dedasi bute virš jo galvos. Studentai labai saugojosi, tačiau organizacija plėtėsi – ir su naujais nariais į ją pateko Judas, rodės, labai nuoširdžiai keikęs naują Lietuvos valdžią…
Vieningosios darbo sąjungos (VDS) branduolys – 1949 metų laidos Ariogalos gimnazistai, vienuolika gabių ir protingų kaimo bernų, įstojusių į aukštąsias mokyklas. Baigę pirmą kursą jie (Vytautas Bukauskas, Juozas Petkevičius, Pranas Čižas ir kt.) susirinko gimtinėje ir nutarė kurti slaptą organizaciją. „Tuo laiku partizaninis judėjimas jau geso, – prisimena Vytautas. – Būriuose mažai liko intelektualinių jėgų. Nutarėme rašyti į pogrindžio spaudą, dalyvauti ideologinėje kovoje”.
Organizacijos pavadinimas – tai ne tik socialinis siekis, bet ir pėdų mėtymas, kad iškilus pavojui saugumiečiai neįtartų studentų. Kitas VDS narys Adomas Lukaševičius (kilęs iš Jiezno, į organizaciją jį pakvietė tame pačiame Vilniaus universiteto teisės fakultete besimokęs ariogališkis), šiandien irgi Vilniuje gyvenantis, sakė: „Sukūrėme programą, kad oficialiai tarsi pritarsime valdžios linijai, bet iš tikrųjų jos įsakymų nevykdysime. Įsipareigojome gerai mokytis, užimti kuo aukštesnius postus, nes tik einant atsakingas pareigas galima buvo gelbėti žmones ir kraštą”. Galutinis VDS tikslas – sukurti laisvą ir demokratinę Lietuvą. Organizacija veikė vos porą metų. 1952-ųjų pabaigoje juos teisė KGB rūmuose Vilniuje. Nuosprendis visiems vienodas: 25 metus kalėti.