Viena didžiausių Baltijos šalyse medienos apdirbimo įmonių per naktį liko be džiovyklos.
Užvakar apie 21 val. 40 min. bendrovės „Sodo namas” medienos džiovykloje įsiplieskusi ugnis per kelias valandas prarijo 80 metrų ilgio ir 30 metrų pločio pastatą.
Jame džiūvo apie 1700 kubinių metrų pjautos spygliuočių medienos. Molėtų rajone, šalia Videniškių kaimo, lyg milžiniškas fakelas įsišėlęs gaisras temstant buvo matomas ne tik iš Molėtų, bet ir iki 50 kilometrų aplinkui – nuo Utenos iki Ukmergės ir net Vilniaus apylinkėse.
Gaisras įmonei padarė pustrečio milijono litų žalos.
Šios nelaimės tyrimą pradėjo ir draudimo bendrovė „PZU Baltija”, kurioje nuo tokių įvykių buvo apdraustas užsienio kapitalo įmonės „Sodo namas” turtas.
Dieną dirbo suvirintojai
Šalia džiovyklos antradienį dirbo suvirintojai. 16 val. 30 min. baigę darbą jie apie tai pranešė įmonės teritoriją saugantiems tarnybos „Argus” darbuotojams.
Padidėjusios rizikos zoną šie stebėjo visą vakarą, tačiau nieko įtartina nematė.
Antroji pamaina įmonėje dirba iki 23 val. vakaro, todėl teritorijoje šalia džiovyklos nuolat buvo žmonių.
Po pusės dešimtos vakaro vienas pamainos meistrų iš džiovyklos pastato pamatė rūkstant silpną dūmelį. Jis iškart pasistatė kopėčias, paėmė gesintuvą ir užlipęs ketino gesinti.
Bet tuo metu iš vidaus jau pliūptelėjo nebesuvaldoma liepsna.
Liepsna plito labai greitai
Kol į gaisravietę važiavo ugniagesiai, įmonės darbuotojai bandė patys tramdyti ugnį, vėsino gretimas džiovyklos kameras.
Praėjusį ketvirtadienį šioje įmonėje buvo surengti priešgaisriniai mokymai.
Padalinių vadovai buvo ką tik atnaujinę savo žinias, kaip elgtis tokios nelaimės akivaizdoje.
Tačiau suvaldyti staigiai plintančią ugnį jie buvo tiesiog bejėgiai. Žmonės matė, kaip iš vienos džiovyklos kameros į kitą liepsnos persirisdavo tiesiog per pusę minutės.
Stengsis vykdyti įsipareigojimus
„Mūsų įmonė neteko širdies – sudegė visos 22 džiovyklos kameros, kuriose buvo sukrauta žaliava maždaug dešimties dienų darbui”, – sakė „Sodo namo” gamybos direktorius Audrius Katauskas.
Jis mažiau gailėjo sudegusios medienos – įmonei dabar didžiausia problema išlaikyti gamybos ritmą ir kuo greičiau įsirengti naujas džiovyklas.
Sodo namelius daugiausia eksportui į Vokietiją gaminanti bendrovė pernai pasiekė 65 mln. litų apyvartą. Joje dirba apie 530 darbuotojų.
Kas mėnesį įmonė privalo pagaminti ir išvežti apie 4,5 tūkst. kubinių metrų gatavos produkcijos.
Pasak A.Katausko, net ir gaisro nuniokota įmonė sieks neprarasti produkcijos pirkėjų pasitikėjimo ir visus savo įsipareigojimus vykdys.
Ji dar turi džiovintos medienos atsargų trims savaitėms, vėliau jai teks pirkti tokią žaliavą arba džiovinimo paslaugas.
Iki šiol veikusi džiovykla buvo savos konstrukcijos, o pastaraisiais metais modernizuota ir automatizuota. Įmonėje jau buvo parengtas naujos modernios džiovyklos su katiline statybos projektas, tad šį sumanymą teks paskubinti.
Ieško ir galėjusių keršyti
Įmonės vadovai neskuba tvirtinti, kad gaisrą galbūt sukėlė neatsargūs suvirintojai.
Jiems labiau tikėtina savaiminio užsidegimo ar net tyčinio padegimo tikimybė.
Vakar įmonėje buvo peržiūrimi pastaruoju metu baustų už girtavimą ar dėl šios priežasties iš darbo atleistų žmonių sąrašai, ieškant tarp jų įtariamųjų.
Tikimybė, kad į aptvertą ir saugomą įmonės teritoriją darbo metu būtų patekę pašalinių žmonių, yra menka. Atmesta ir elektros instaliacijos gedimo versija – ši įranga neseniai buvo patikrinta.
Įmonėje buvo itin griežta priešgaisrinės saugos kontrolė. Tačiau per 7 jos veiklos metus bendrovės darbuotojų dar nereikėjo bausti už nerūpestingumą – visus pareigūnų nurodymus jie iškart vykdydavo.
Sėkmė – nevėjuota naktis
„Reikia tik džiaugtis, kad naktį čia beveik nebuvo vėjo. Jei jis būtų bloškęs ugnį į kurią nors pusę, viskas čia būtų tiesiog nušluota”, – prisipažino gaisro gesinimui vadovavęs Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Romas Rimkus.
Iš Molėtų, Utenos ir Ukmergės į gaisravietę suvažiavo 13 ugniagesių automobilių.
Kalbėdamiesi su vietos žmonėmis, ugniagesiai prisipažino, kad darbui tokiomis sąlygomis jų senos rusiškos mašinos tiesiog nepritaikytos.
Todėl jos galėjo tik lieti vandenį ant šalia stovinčių stalių cecho ir katilinės pastatų, ant didelių medienos rietuvių, kad nuo sklindančio karščio ugnis neišplistų.
Iki 4 val. ryto gaisro židinys buvo lokalizuotas, nors medienos likučiai džiovykloje dar degė ir vakar vidurdienį.
Pravertė sukauptas vanduo
Trečiadienį įmonės darbuotojai, tvarkydami aprūkusią medieną su apsilydžiusia pakavimo plėvele, atvirai džiaugėsi, kad sudegė tik džiovykla.
Naktį matydami, kas vyksta, jie jau buvo netekę vilčių, kad ugniagesiams pavyks išgelbėti vos 5 metrai nuo degančio pastato aikštelėse sukrautą medieną. Bet vakar jie įsitikino, kad ši žaliava net nebuvo sugadinta – aprūkęs paviršius vis vien bus nuobliuotas.
Gaisro nuostoliai būtų buvę keliskart didesni, jei ugnis būtų peršokusi į stalių cechą, kur yra daug brangios įrangos. Šio pastato sienos nuo karščio jau rūko.
Palyginęs šio gaisro apimtį bei jo pasekmes, ugniagesių vadovas R.Rimkus teigė, kad verslininkai pamatė realią priešgaisrinės saugos pareigūnų užsispyrimo naudą: „Mums pavyko įkalbėti „Sodo namo” vadovus įrengti papildomų priešgaisrinių vandens rezervuarų, todėl net ir tokiam gaisrui gesinti netrūko vandens”.
Įmonė buvo įrengusi net 5 vandens saugyklas. Trečiadienį jas buvo skubama vėl pripildyti.
Ugnis grasino ir kaimynams
Arčiausiai medienos apdirbimo įmonės, vos 50 metrų už jos tvoros, esančioje Smėlinkos kaimo sodyboje gyvenantys Ona ir Vincas Tamulioniai pirmąkart patyrė, kokia pavojinga jiems ši kaimynystė.
Iki šiol kaimynai tik džiaugdavosi, kad jų krosniai niekada nepritrūksta medienos atraižų.
Tuo tarpu antradienio vakare pensininkai jau buvo susitaikę su likimu, kad gaisras įmonėje gali pasiglemžti ir jų sodybą – dūmų stulpas krypo kaip tik jos link.
„Man vis dar širdis iš krūtinės lipa, per naktį akių neužmerkiau”, – prisipažino O.Tamulionienė, kai realus pavojus buvo praslinkęs.
Jų sodybą naktį užplūdo minios žmonių, atėjusių ar atvažiavusių arčiau prie gaisravietės. Jie buvo pasirengę pagelbėti tramdant ugnį, tačiau buvo akivaizdu, kad tokio dydžio gaisravietėje nieko nebūtų padarę.
„Iki šiol visuomet manėme, kad skardiniams pastatams ugnis nebaisi. Dabar pamatėme, kaip skarda lydosi nuo karščio ir nuo ugnies neapgina”, – dalijosi nauja patirtimi Videniškių apylinkių gyventojai.
Tautvydas Kontrimavičius