Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai išgyvena ne geriausius laikus, nors dar visai neseniai atrodė, jog atgavus Nepriklausomybę jie turės suklestėti, nes iškilo nauji sudėtingi nacionalinės kultūros kūrimo, visuomenės reiškinių tyrimo, pilietinė visuomenės bei visuomeninės savimonės ugdymo klausimai. Deja, mokslo politikos formuotojams šie klausimai neatrodo nei svarbūs, nei reikalingi investicijų.
Tokią išvadą verčia daryti ne tik per kelis pastaruosius metus išryškėjusi tendencija mažinti šios srities mokslų finansavimą, nepaliaujamai keičiamos mokslinio darbo įvertinimo taisyklės ir jų taikymas atgaline data, tačiau ir naujoji „Mokslo ir studijų institucijų mokslinės produkcijos formalioji vertinimo metodika”, kurios projektas buvo pristatytas kovo 1 dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Beje, pažymėtina, jog projektas akademinei visuomenei nebuvo išsiuntinėtas, tad jo svarstymas apsiribojo gana paviršutiniškais pasvarstymais…
Pagrindinis „Metodikos” rengėjų ir jiems talkinusių ekspertų, kuriems jau ne vienus metus vadovauja dr.Giedrius Viliūnas, deklaruojamas tikslas yra kuo greičiau pakelti šios srities mokslo darbų lygį ir priartinti jį prie pasaulinio. Tikslas gana pagrįstas, tik klausimas, kaip jis įgyvendinamas. Stengiamasi visokeriopai skatinti publikacijas solidžiuose užsienio žurnaluose bei tarptautinėse leidyklose, tad vertinant tokiems darbams (vadinamoji A lygio mokslinė produkcija) ir teikiama daug daugiau balų palyginti su vietine (B lygio) produkcija. Tokiu principu buvo grindžiamos kelių pastarųjų metų metodikos.
Mokslininkai reiškė nepasitenkinimą, kad pernelyg nuvertinama vietiniai mokslo darbai, tačiau dėl konkrečių įvertinimų buvo galima diskutuoti. Mokslo institucijos darbas buvo įvertinamas sudedant už A ir B lygio produkciją priskirtus balus, o nuo jų ir nuo institucijos vietos tarp kitų institucijų priklausė ir būsimas tyrimų finansavimas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad naujojoje „Metodikoje” tik nuosekliai vertybinis svoris perkeliamas ant A lygio produkcijos. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Įsigilinus paaiškėja, kad naujoji „Metodika” iš esmės nuvertina, paskelbia niekiniais ir neapskaitomais didžiąją dalį vietinės (B lygio) produkcijos, tad visos institucijos bus įvertintos ir surikiuotos pagal už A lygio produkciją gautus balus.
Šis principas ganėtinai gerai užmaskuotas, nes pateikiama vertinimų lentelė, kurioje išsamiai klasifikuojami ir įvertinami įvairiausi mokslo darbai. Tad ne visi besigilinantys į mokslo darbų klasifikavimo ypatumus atkreips dėmesį į paskutinį (!) „Vertinimo principų” skyriaus II.II.15 punktą. Jame rašoma: „Vertinant 2005 produkciją nustatomas B lygio produkcijos slenkstis A?B, t.y. institucijai neįskaitoma ta už B lygio produkciją surinktų taškų dalis, kuri viršija dvigubą už A lygio produkciją gautų taškų sumą”. Tad institucijos dabar bus vertinamos tik pagal A lygio produkciją, nes iš B lygio įskaitoma tik 2A balų dalis.
Norint geriau įsivaizduoti, ką tai reiškia, reikia žinoti, kad apskritai šios srities mokslo publikacijų A lygio dalis nesudaro nė 10 procentų B lygio. Tačiau tarkime, kad A lygio dalis yra 10 procentų B lygio. Vadinasi, iš visos B lygiu vertinamos produkcijos (100 procentų) bus įskaitoma tik 20 procentų balų, o 80 procentų nubraukiama. Tad vietinėje leidykloje spausdinantis savo monografiją mokslininkas turi žinoti, kad 80 procentų jo darbo yra niekinė naujosios mokslo politikos įgyvendintojų požiūriu.
Kad geriau suprastume dalyko esmę, įsivaizduokime mokslo instituciją, kurios darbuotojai nepaskelbė nė vieno A lygiui priskirto darbo, tačiau vietinėse leidyklose išleido, na, kad ir 20 plačiai nuskambėjusių, mokslo bendruomenės pripažintų reikšmingų monografijų, kurių keletas įvertintos Mokslo bei kitokiomis premijomis, – tos institucijos mokslinės veikos rezultatai bus įvertinti 0 balų su neišvengiamom finansinėm išvadom, tą instituciją aplenks kita, kurios darbuotojai bus paskelbę, na, kad ir 1 straipsnį tarptautiniu laikomame žurnale.
Naujosios „Metodikos” kūrėjai skuba ją pritaikyti atgaline data – pagal naujuosius principus bus vertinama 2005-ųjų produkcija. Vertintojams atrodo, kad ankstesnė „Metodika” nepakankamai parodo mūsų humanitarinių ir socialinių mokslų „atsilikimą”, nepakankamai skatina mokslininkus „integruotis” į tarptautinį mokslą.
Tiesa, kad padėtis neatrodytų tokia tragiška, vertintojai pasilieka sau teisę sudaryti vietinių mokslo žurnalų bei leidinių sąrašą, kuris juose spausdintiems straipsniams suteikia A lygį. Sukuriama puiki manipuliavimo mokslo bendruomene priemone, juolab kad ne visų institucijų tęstiniai leidiniai į tą sąrašą bus „priimti”. Pirmiausia bus tenkinami su vertinimo „Metodikos” kūrėjais susijusių institucijų poreikiai.
Tačiau tas sąrašas niekaip negalės tenkinti kelių šimtų mokslo institucijose dirbančių mokslininkų interesų, kadangi mokslininkai yra įsipareigoję per metus spausdinti apie 3 straipsnius, tad visiems prestižinės vietos tikrai neužteks. Niekine taps ir didžiumos doktorantų mokslinė produkcija, nes tik tyrinėtojui reikia laiko subręsti tarptautiniams žurnalams.
Kodėl vis dėlto mokslo politikos įgyvendintojai, pasitelkę mokslo bendruomenės atstovų būrelį, stengiasi taip nuvertinti vietinių mokslininkų darbus, o sykiu ir sunaikinti humanitarinių ir socialinių mokslų sritį? Kadangi šios srities mokslo bendruomenė yra ganėtinai susiskaldžiusi, tai kai kurios institucijos tiesiog tikisi išpešti naudos perskirstant iš kitų institucijų atimtas ar likusias tas institucijas sunaikinant lėšas.
Kita vertus, drastiškai susiaurinama tyrinėjimų apimtis, tad nepaprastai sumažėja ir šios srities mokslininkų kultūrinis bei politinis vaidmuo. Vaizduojamosios demokratijos sąlygomis politiniam elitui visiškai nereikalingi išsamūs, įvairiapusiai visuomenės bei kultūros tyrinėjimai, nes pakanka kelių mokslo krypčių, kuriuos galima „parodyti” užsieniečiams.
„Metodika” labai priimtina vadinamiesiems valdžios pragmatikams, tarp kurių įsitvirtinusi nuostata, jog humanitariniai ir socialiniai mokslai neduoda jokios apčiuopiamos naudos, tad apskritai nėra reikalingi sveikai visuomenei. Šitaip nuvertinus Lietuvos mokslininkų darbus ir apnaikinus mokslo institucijas randasi galimybė įgyvendinti „Metodikos” rengėjų ir ekspertų būrelio (15-20 žmonių) svajonę – įkurti savą vadinamąjį Priešakinių humanitarinių tyrinėjimų institutą, kuris ir atliktų valdžiai reikalingas parodomąsias funkcijas.