Olimpietė Diana Rasimovičiūtė, Turino žiemos žaidynėse pasiekusi vieną geriausių rezultatų per visą Lietuvos biatlono istoriją, to nesureikšmina teigdama, kad 18-oji vieta jos ypač mėgstamose 7,5 km sprinto lenktynėse – kol kas ne ta viršūnė, kuri vilioja.
„Esu užsibrėžusi gerokai daugiau, tačiau nenoriu nieko iš anksto prognozuoti – kada, kaip, kur. Gal kuriame nors pasaulio taurės etape, gal po ketverių metų Vankuverio olimpiadoje, bet žinau ir jaučiu, kad ateityje tikrai pasirodysiu dar geriau”, – interviu „Kauno dienai” sakė sportininkė.
Nepasidavė ligoms
– Diana, kaip Jūs vertinate savo startus šioje olimpiadoje?
– Sprinto ir persekiojimo lenktynėse pasiekiau kol kas geriausius rezultatus per savo sportinę karjerą.
Džiaugiuosi tuo. Trasoje jaučiausi gerai, manęs klausė slidės. Nors buvo ir netaiklių šūvių, vis dėlto bendras pasirodymas šaudyklose – neblogas.
– Beveik visą sezoną sirguliavote, o atsigavusi pristigote laiko visa jėga pasirengti žaidynėms. Ar tiesa, kad dėl to ketinote išvis nevykti į Italiją?
– Taip, buvo tokių minčių. Ligos trukdė treniruotis ir dalyvauti varžybose, o be reguliarių kontrolinių startų sunku patikrinti, ko esi vertas, ką reiktų pagerinti. Juo labiau kad artėjo ne šiaip eilinės lenktynės, bet išsvajotoji olimpiada. Kita vertus, jaučiausi psichologiškai pailsėjusi nuo varžybų įtampos, nors tikimybė, kad galiu likti už žaidynių borto, šiek tiek slėgė.
– Tai buvo Jūsų antrosios žiemos žaidynės. Kur labiau patiko – Solt Leik Sityje ar Turine?
– Tikriausiai Solt Leik Sityje. Amerikiečiai viską darniau ir šventiškiau suorganizavo. Gyvenimo sąlygos taip pat buvo geresnės.
– Mėgstate skaityti. Ar ir į olimpiadą buvote pasiėmusi knygą?
– Mano silpnybė – detektyvai, tačiau Turine skaitymui nebuvo laiko. Kol iš olimpinio kaimelio nuvažiuodavome iki trasos ir po treniruočių ar varžybų grįždavome atgal, apie knygą jau nenorėdavau galvoti… Nieko, atsigriebsiu per atostogas.
Kovojant padeda užsispyrimas
– Kuo labiausiai pranašesnės Jūsų varžovės?
– Pirmiausia – techniniu ir medicininiu servisu. Jos turi pagalbininkų komandas. Pavyzdžiui, rusės ar vokietės slides varžyboms gauna kaip ant lėkštutės, nes rinktinėje yra specialistas, kuris rūpinasi tik slidžių tepimu, o prieš startą jas pats patikrina – nušliuožia tam tikrą atstumą, įvertina oro sąlygas. O ir tų slidžių favoritės turi po kelias dešimtis, įvairiausių, visiems atvejams.
Man padeda tik treneris. Vienas dirba iki išnaktų prieš lenktynes.
– Kas Jus nuteikia nenusileisti geriau aprūpintoms konkurentėms?
– Esu užsispyrusi. Ką suplanuoju, tą ir pasiekiu. Stengiuosi iš paskutiniųjų.
– Kuri biatlono rungtis – slidinėjimas ar šaudymas – Jums arčiau širdies?
– Pastebėjau, kad daug kas priklauso nuo savijautos, nusiteikimo. Kartais geriau sekasi šliuožti slidėmis, kartais – šaudyti. Buvo varžybų, kai visa dvikovė susiklostė be priekaištų. Tiesa, man dažniau koją pakiša šaudymas, nors irgi pasitaiko išimčių. Šioje olimpiadoje buvau taiklesnė, kai šaudžiau stovėdama.
– Turino žaidynėse susitikote su olimpiniu čempionu Algimantu Šalna. Gal jis pakvietė pasitreniruoti su JAV biatlonininkais, kuriems vadovauja?
– Pasikalbėjome apie olimpiadą, būsimus startus. Su ponu Algimantu dažnai pabendraujame per pasaulio taurės varžybas. Amerikiečiai dažnesni svečiai Europoje nei europiečiai užjūryje, nes geriausios biatlono bazės – Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje.
– Apibūdinkite savo treniruočių sąlygas Lietuvoje.
– Vasaros metu jos pakenčiamos. Ignalinoje, kur aš gyvenu, yra atnaujinta riedučių trasa. Šioje bazėje stovyklas rengia ir užsienio sportininkai, dažniausiai – lenkai. O rudenį ir žiemą būnu priversta išvykti iš Lietuvos. Keliauju į aukštikalnes.
Ilsėsis mažiau nei mėnesį
– Šiomis dienomis Vokietijoje vykusiame Europos čempionate buvote 34-oji sprinto ir 38-oji persekiojimo lenktynėse. Ar Jus tenkina šie rezultatai?
– Jaučiau nuovargį. Ypač kojų – jos nebuvo tokios stiprios kaip olimpiadoje. Ir šaudyti nesisekė. Tikriausiai turėjo įtakos tai, kad šį sezoną trūko intensyvių treniruočių, daugiau varžybų.
– Kur dar startuosite šį sezoną?
– Dar norėčiau išmėginti jėgas pasaulio taurės etapuose Slovėnijoje ir Suomijoje.
– Kada atostogausite?
– Kasmet pasibaigus sezonui poilsiui lieka maždaug du mėnesiai, tačiau vieną iš jų, o kartais ir daugiau laiko skiriu mokslo reikalams Vilniaus pedagoginiame universitete. Be didžiojo sporto gyvenu mažiau nei mėnesį. Tikriausiai taip bus ir šiemet.