Viešieji darbai tampa deficitu

Bedarbiai noriai švarina miestą ir remontuoja gydymo įstaigas

Šluoti gatves ir rinkti šiukšles jau senokai nebėra bausmė. Kaune viešųjų darbų Savivaldybės įmonėse tenka laukti eilėje. Du-trys mėnesiai oficialiai apmokamo darbo (uždarbis – 2,95 Lt per valandą) su visomis socialinėmis garantijomis yra galimybė išsivaduoti iš susikaupusių skolų.

Ne vienas viešuosius darbus dirbtų ir ilgiau, tačiau terminas ribotas dėl šiam tikslui skiriamų lėšų – darbdaviams dengiama pusė bedarbiams išmokamos sumos. Dabar Kauno gatvėse, kapinėse, parkuose, poliklinikose ir ligoninėse, S.Dariaus ir S.Girėno aerouoste, Botanikos sode ir privačiose įmonėse viešuosius darbus dirba 470 kauniečių.

Remontuoja gydytojų kabinetus

„Patys įvertinkit, ar gerai Darbo biržos atsiųsti žmonės dirba”, – varsto neseniai suremontuotų fizioterapijos, procedūrų ir stomatologijos kabinetų duris Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Algimantas Petrauskas.

Poliklinikoje tėra keturi etatiniai skirtingų specialybių remontininkai, kuriems pakanka smulkių darbų. Jei ne dešimt viešuosius darbus dirbančių kauniečių, poliklinikos patalpos dar ilgai būtų tokios pat, kaip prieš kelis dešimtmečius.

„Šį dažytoją, dirbusį viešuosius darbus, jau priėmėme dirbti nuolat. Anksčiau vyrais iš Darbo biržos pakeitėme kelis prastus savo darbuotojus”, – sako A.Petrauskas.

„Bedarbis aš buvau tik pusę metų. Iš darbo išėjau, nes teko prižiūrėti sunkiai sergančią mamą. 30 metų dirbau dažytoju. Dabar visos kančios baigėsi, nes man buvo blogai ne tik dėl pinigų, bet ir be užsiėmimo”, – pasakoja Valentinas Rusakovas.

Kvalifikuoti specialistai viešuosius darbus dirba retai, paprastai jie linkę laukti nuolatinio darbo pasiūlymų. Viešieji darbai yra sugalvoti kaip išeitis jokios profesijos neturintiems bedarbiams.

„Niekur nedirbau dvejus metus. Visą tą laiką gyvenome iš žmonos invalidumo pensijos. Per žiemą įlendam į skolas, per vasarą išsimokam. Su Darbo biržos siuntimu baigiau mėsininkų kursus, bet darbo negavau. Dvidešimt penkerius metus dirbau šašlykinėje, o kai atleido, likau kaip ir be profesijos”, – skėsteli rankomis 55-erių metų Valentinas Jakubauskas. Septyneriais metais jaunesnis Rimgaudas Januška sako, kad turi daug profesijų, tačiau nuolatinio darbo negauna.

Į privačias įmones nesiveržia

„Viešųjų darbų dirbti į privačias įmones bedarbiai nesiveržia. Norinčiųjų padirbėti Savivaldybės įmonėse mieste yra daugiau, kartais tenka ir eilėje palaukti. Tačiau kiti bedarbiai pasiskaičiuoja, ar jiems apsimoka – minimalia alga padidėjusios šeimos pajamos gali tapti kliūtimi vaikų nemokamam maitinimui, kompensacijoms už šildymą, kitoms socialinėms išmokoms gauti”, – apie nevienareikšmišką situaciją pasakoja Kauno darbo biržos specialistė Dalia Kaminskienė.

Šiemet viešiesiems darbams finansuoti yra skiriama per 1,3 mln. litų. Planuojama, kad viešųjų darbų programoje per metus dalyvaus beveik du tūkstančiai Kauno bedarbių.

Gegužę Kauno „Švaros” įmonė laikinuoju darbu aprūpino 70 bedarbių. Maždaug tiek jų dirba kiekvieną pavasario ir rudens mėnesį.

„Švara” turi apie 100 etatinių valytojų. 70 papildomų žmonių yra juntama jėga tvarkant miestą. Pusė jų kasdien tvarko tą pačią teritoriją, o kitą pusę kas rytą išvežiojame į darbo vietas. Nuolatinę teritoriją gauna geriau užsirekomendavę žmonės, patikimesni darbininkai. Juk jie dirba nuolat neprižiūrimi”, – pasakoja „Švaros” generalinio direktoriaus padėjėjas miesto valymo reikalams Algis Milčius.

„Aikštelėje prie Onkologijos ligoninės dirbančio žmogaus nematau. Gal išėjo pavalgyti, nes šiukšlės surinktos, bet po pietų būtinai reikia patikrinti. Nemačiau moters ir „Apynėlio” parke”, – mobiliojo ryšio telefonu praneša už šių darbuotojų priežiūrą atsakingam meistrui A.Milčius.

Tinginių netoleruoja

„Ne sykį teko į darbą neatėjusiuosius iš lovos kelti arba jų namiškius į talką kviestis. Pasitaiko, kad žmonės nemoka net šluota darbuotis. Jaunas vaikinas brūžina šluota, brūžina, o rezultato – jokio. Atleisti buvo gaila, kurį laiką jam padėti ateidavo jo motina. Tačiau darbininkų, kurie tik „atsižymėti” ateina, mums nereikia. Jei žmogus dirba blogai, po kelių dienų jį atleidžiame”, – sako A.Milčius. Jo teigimu, prastai dirbančiųjų yra maždaug 30 proc., o 5 proc. dirba ypač gerai.

Aikštelėje prie Kauno marių prieplaukos darbuojasi Genovaitė Bušeikaitė ir Jadvyga Juknienė. Ryškiai oranžines liemenes privalo dėvėti visi „Švaros” darbuotojai dėl savo pačių saugumo ir geresnės galimybės kontroliuoti. „Švaros” meistras, atsakingas už dirbančiuosius viešuosius darbus, iš tolo juos mato.

„Esu baigusi technikumą – baldų gamybos technologijos specialybę. Paskui ne vienerius metus dirbau pardavėja turgavietėse. Atrodo, kad įmanoma dirbti ir tokį darbą”, – sako 55 metų G.Bušeikaitė, valanti miestą dar tik kelios dienos. Jos darbo draugė Jadvyga jau su nerimu skaičiuoja iki birželio 10-osios likusias dienas. Moteris norėtų dirbti ir toliau, nors rinkti šiukšles gausiai jaunimo lankomose vietose yra sunkus darbas.

„Kas rytą būna pridaužyta butelių, o šią naktį išverstas šiukšlių konteineris. Jaunuoliai, matydami mus besidarbuojant, nesidrovėdami pro savo automobilių langus meta ant žemės popierius ir nuorūkas. Viršutinėje aikštelėje prie Pažaislio vienuolyno jas reikia surankioti iš visų trinkelių plyšių”, – pasakoja Jadvyga Juknienė ir nebeprisimena – dvejus ar trejus metus nėra turėjusi darbo. Tris vaikus auginanti šeima verčiasi iš atsitiktinių vyro uždarbių.

Nebeprisitaiko prie naujų sąlygų

Draugystės gatvėje šiukšles iš krūmų kruopščiai renka Elvyra. Du dešimtmečius gamykloje dirbusi moteris dar drovisi vos kelias dienas atliekamo darbo ir nenori būti atpažinta. „Kadaise uždirbdavau daugiau nei vyrai – po 200 rublių „į rankas”. Tačiau laikai pasikeitė, man jau 55-eri, ketverius pastaruosius metus esu bedarbė”, – sako moteris.

Tame pat plote darbuojasi keleriais metais jaunesnis Algimantas Jasinskas. „Darbo neturiu jau dvejus metus, žmona – taip pat bedarbė. Išgyventi mums padeda tėveliai”, – prisipažįsta žmogus, kažkada dirbęs šaltkalviu.

Liucija Peleckienė neslepia džiaugsmo pagaliau gavusi darbą ir tikina, kad net blogas oras jai nuotaikos nesugadintų. „Įsitaisiau tokią striukę, kad lietus man visai nebaisus. Vyras – jau seniai pensininkas, man 51-eri, gyvename Petrašiūnuose. Per tuos kelis darbo mėnesius susitvarkysime su per žiemą susikaupusiomis skolomis”, – kupina vilčių moteris, anksčiau dirbusi indų plovėja valgykloje.

Suteikia nuolatinį darbą

„Būtinai nueikime į dar vieną tvarkomą aikštelę. Per 40 metų pirmą kartą matau taip nuoširdžiai dirbantį žmogų”, – sako „Švaros” generalinio direktoriaus pavaduotojas A.Milčius.

„O kur darbo pirštinės? Kaip tu savo vaikelius glostysi?” – nustemba vyriškis, pamatęs, kad Irina Gavrilova renka šiukšles plikomis rankomis. „Pirštines namie pamiršau. Nieko, aš rankas nusiplausiu”, – droviai šypsosi 28-erių metų smulkutė moteris, trijų mažų vaikų mama. Aštuonerių, septynerių ir dvejų metukų vaikus, kol Irina dirba, prižiūri jos bedarbis vyras. Šeima gyvena bendrabutyje, kurį Irina, Vilniaus internate užaugusi našlaitė, gavo tik atvykusi į Kauną. Per 10 metų ji pirmą kartą buvo priimta dirbti.

„Neabejoju, kad taip gerai dirbančiai moteriai mūsų įmonėje netrukus atrasime nuolatinę darbo vietą”, – patikina A.Milčius. Jis sako, kad viešuosius darbus dirbančius gerai užsirekomendavusius žmones neretai kviečia dirbti sezoninių darbų.

Daiva Valevičienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.