Nutylėta kokybės pusė

Lietuvoje maistui išleidžiame beveik pusę šeimos pajamų, bet ne visada kreipiame deramą dėmesį į tai, ką perkame

Vilioja turtingų parduotuvių reklama, „amžinos“ kainų nuolaidos, kurios dažniausiai naudojamos tik kaip pigus pirkėjų mulkinimo triukas. Žmonės dažniausiai renkasi gražiausios prekinės išvaizdos maisto produktus. Tačiau dauguma orientuojasi pagal kainą. Kartais džiaugiamės išsirinkę gražų ir sąlyginai pigų maisto produktą.

Kaip sviestas tampa tepiu mišiniu

Dabar ne taip jau paprasta įsigyti tikro sviesto. Na, nebent turguje pas kokią švaresnę karvutės laikytoją. O spindinčiose parduotuvėse iš pardavėjos rankų gaunam, patys iš lentynos pasiimam ne sviestą, bet tepų riebalų mišinį. Apie tai dažniausiai sužinome namuose, kai atidžiau perskaitome etiketę. Tada ir kyla dilema: ratus patepti ar duonos riekę vadinamuoju sviestu užtepti?

Skaitytojas Jonas Alaburda iš Raseinių, pasiūlęs šią temą, rašo: „Į maisto parduotuvę einu ne tik akinius pasiėmęs, bet ir didinamąjį stiklą. O kaipgi kitaip perskaitysi mikroskopinėmis raidėmis išspausdintą, mano nuomone, pačią svarbiausią informaciją? Jeigu ji taip slepiama, pačiu smulkiausiu šriftu užšifruojama, vadinasi, jos nenorima skelbti. Tai jau darosi pavojinga“.

Specialistai tvirtina, kad surašyti maisto produkto sudėtį griežtai reikalauja ES direktyvos. Gamintojai ir maisto prekių importuotojai ieško „nekaltų“ išeičių – surašoma taip smulkiai, kad net geriausią regėjimą turintis jaunuolis iš karto nesusigaudys. Be to, visi neturime laiko, todėl, užmetę akį į patraukliai atrodančią prekę, skubame ją brukti į krepšį. Žinoma, negalima nukrypti į kitą kraštutinumą, – reikalauti, kad maisto produkto sudėtis, jo priedai ant pakuotės būtų surašyti sprindinėmis raidėmis. Tačiau visa tai gerai, visiems prieinamai išaiškinti – prekybininkų pareiga.

Tūkstantis ir vienas priedas

Anksčiau maisto priedus įsivaizduodavome kaip žiupsnelį krapų ant šutintų bulvių, į barščius – saują džiovintų baravykų, dar pipirų, druskos, lauro lapelių ir pan. Dabartiniai maisto gamintojai savo žinioje turi apie tūkstantį leidžiamų vartoti cheminių ir organinių darinių ir junginių. Visas šis maisto balastas atseit turi atlikti tam tikras „amžinos“ kokybės išlaikymo funkcijas. Kaipgi kitaip išlaikysi net greito vartojimo maistą, kuris kartais vežamas tūkstantį kilometrų?

Graudu ir pikta žiūrėti, kai į ligoninę sergančiam vaikui tempiami buteliai kažkokio dažyto skysčio, kuris gal ir skaniai pasaldintas, bet galintis metų metus stovėti lentynoje, dažnai – saulės atokaitoje. Nuo surūgimo gėrimą sulaiko tam tikri konservantai, kurie gali įvairiai „užkonservuoti“ jau ir taip sergančio vaiko organizmą. Senovės išminčiai tvirtindavo, kad pats sveikiausias maistas yra iš čia pat augusių javų, vaisių, pagamintas pagal senus receptus. Tokiam, žinia, jokių konservantų nebereikia. Ar ne dėl to gausūs emigrantai labiausiai pasigenda ne Tėvynės, bet įprasto maisto.

Eiliniam vartotojui mažai padeda net perskaityta informacija. Ne visi žino ką, pavyzdžiui, reiškia, kaip maisto priedas vartojamas dodecigalatas ar polioksiesietileno sorbinato mono-lauratas. Tokios abros-kadabros etiketėse būna užkoduotos E312 ir E432 ženklais. Tik specialistai gali pasakyti, kad pirmasis yra antioksidatorius, o antrasis – emulsiklis. Žmoniškai tariant, vienas neduoda maistui gesti ore ir saugo riebalus nuo apkartimo, nemalonaus kvapo, o kitas išlaiko medžiagų pastovumą, kad šios nesusimaišytų.

Tiriama, kai apsinuodijama

Atrodo, kad žinome, kas yra dažikliai, tirštikliai, aromato ar skonio stiprikliai. O kur dar rūgštingumą (jeigu reikia), lipnumą reguliuojančios medžiagos, visokie saldikliai, tešlos kildinimo, ilgai drėgmę išlaikančios medžiagos. Pasirodo, kad į ruošiamą maistą jau leidžiama įdėti modifikuotų krakmolų, įvairių užpildų, kurie tik padidina produkto tūrį, bet neprideda jokios vertės.

ES direktyvos, šalies higienos standartai draudžia tokiu būdu maskuoti nekokybiškas maisto žaliavas, jų gedimą ar kitas nepageidaujamas savybes. Kas įrodys, kad net leistinų priedų gamintojai pridėjo būtent tiek, kiek reikalauja receptūra? Kas garantuos, kad jie nekenkia sveikatai? Gal ne tuojau pat, bet po keleto metų? Tada jau tikrai niekas nesuseks nelaimės kaltininkų. Spėjama, kad genetiškai modifikuoti kukurūzai, rapsai ar soja, jeigu jie (gal net nelegaliai) sumaišyti su kitais komponentais, gali turėti genetinių pasekmių antrai ar net trečiajai žmonių kartoms.

Mūsų šalyje ištirti maisto priedus ir su jais pagamintus produktus gana brangiai kainuoja. Dažniausiai tiriama tada, kai masiškai apsinuodijama. Lietuvoje jau ne kartą skambėjo Sudano dažų skandalas. Šie dažai vartojami pramonėje, bet pernelyg apsukrūs verslininkai juos pila į maisto gaminius, gauna norimos spalvos prekes. Šių nuodų dar aptinkama padažuose, prieskoniuose, sausose sriubose, net žuvų patiekaluose.

Kol kas neteko girdėti, kad, švelniai tariant, nelabai sveiko maisto platintojai būtų kiek skaudžiau nukentėję. Taip yra todėl, kad vartotojai ir gamintojai bei prekybos centrai turi labai nevienodas ginčams sąlygas, todėl paprastai ginčuose dėl maisto kokybės pralaimi pirkėjai.

Gal sulauksime laikų, kai prie vaisių bus aiškiai nurodyta, kokių metų derlius, iš kur jie atvežti, kuo chemiškai apdoroti. Buvo siūlymų, kad dalį lėšų, surinktų už baudas, būtų galima skirti išsamesnei informacijai. Specialistai pataria automatiškai netiesti rankos prie labiau spindinčios maisto prekės, nesileisti užhipnotizuojamam gražiais užrašais. Gal kai ką galime užsiauginti ar bent pasigaminti patys? Vien dėl to, kad tikrai žinotume, ką valgome, nes jau apie pusė sveikatos sutrikimų, kaip teigia medikai, kyla dėl netinkamos mitybos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.