Prieš savaitę Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) konferencijos 94-ojoje jūrinėje sesijoje buvo priimta penkerius metus rengta 186-oji konsoliduota darbo jūroje konvencija („Maritime Labour Convention”).
Lietuvos trišalėje delegacijoje, atstovavusioje valstybei, laivų savininkams ir jūrininkų profsąjungoms, dalyvavo ir klaipėdiečiai – Lietuvos saugios laivybos administracijos vadovai Evaldas Zacharevičius ir Robertinas Tarasevičius, Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdantysis direktorius Gintautas Kutka ir Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža. Grįžę iš Ženevos, jie papasakojo, kaip buvo sudaroma konvencija, kokia jos reikšmė pasaulio laivybai.
Vasario 23 dieną uždarydamas 94-ąją sesiją, Tarptautinės jūrų organizacijos generalinis direktorius Žanas Somavija pabrėžė, kad jūrinė šaka pasaulinės globalizacijos ir darbo rinkos liberalizacijos sąlygomis pirmoji sugebėjo trišalio susitarimo pagrindu sukurti konsoliduotą darbo jūroje standartų konvenciją.
Jos pavyzdžiu turėtų pasekti ir kitos šakos.
Po Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) priimtų SOLAS (dėl gelbėjimo jūroje), MARPOL (dėl jūros taršos prevencijos) ir STCW (dėl jūrininkų diplomavimo) konvencijų konsoliduota ILO konvencija – jau ketvirtasis pagrindinis pasaulio laivybos dokumentas. Labai svarbu, kad ją sudarant pavyko susitarti trims šalims – vėliavų valstybėms, laivų savininkams ir jūrininkų profsąjungoms.
Net ir aptariant faktiškai parengtą konvencijos projektą, trys šalys ir toliau teikė siūlymų, pataisų bei papildymų. Apskaičiuota, kad sesijoje jų pateikta maždaug 180. Suprantama, ne visiems buvo pritarta, tačiau svarbiausią suvestinį dokumentą 314 delegatų iš 106 pasaulio valstybių priėmė vienbalsiai. Visi suprato, kad tai – teisingiausias kelias sudarant vienodai geras darbo sąlygas jūrininkams ir siekiant visos pasaulio laivybos šakos pelningumo bei klestėjimo.
Susilaikė tik keturi delegatai, atstovavę Venesuelos ir Libano vyriausybėms. Jie aiškino, kad susvyravo dėl sudėtingos finansinės ir ekonominės šių valstybių padėties, dėl kurios kilo abejonių, ar jos galės vykdyti konvencinius reikalavimus.
Peržiūrėti senieji standartai
186-oji konsoliduota konvencija sujungia 36 ILO konvencijas bei maždaug 25 protokolus ir rekomendacijas dėl darbo jūroje. Daugelis jų neperžiūrėti nuo tada, kai 1919 metais buvo įsteigta Tarptautinė darbo organizacija (pirmoji jūrinė konvencija priimta 1920 m.). Reikėjo jas pertvarkyti pagal šiandienines sąlygas bei šiuolaikinę laivybos raidą. Konvencijoje nurodyti reikalavimai – minimalūs.
Tačiau ne visos ILO jūrinės konvencijos pateko į naująjį suvestinį dokumentą. Atskirai galios 185-oji konvencija dėl jūrininkų dokumentų identifikavimo, kuri neseniai pakeitė senąją 108-ąją konvenciją (beje, 108-ąją konvenciją ratifikavusi Lietuva naujosios 185-osios dar nepasirašė). Atskira liks 1946 m. 71-oji konvencija dėl jūrininkų pensinio aprūpinimo (Lietuva jos taip pat neratifikavo).
„Bandydamos peržiūrėti 71-ąją konvenciją ir ją įtraukti į suvestinį dokumentą, jūrininkų profsąjungos patyrė nesėkmę. Pritrūko visai nedaug balsų, kad mūsų siūlymas dėl privalomo jūrininkų pensijų draudimo būtų priimtas sesijoje”, – prisipažino Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas P. Bekėža.
Daug debatų sukėlusio jūrininkų profsąjungos siūlymo esmė tokia. Įmokas už privalomą jūrininko pensijų draudimą laivo savininkas moka laivo vėliavos valstybėje (su Liberijos vėliava – Liberijoje, su Vokietijos – Vokietijoje). Grįžęs į savo šalį, socialinio draudimo organams jūrininkas pateikia pažymą apie sumokėtas pensijų draudimo įmokas, pagal kurias ateityje jam bus skaičiuojama pensija. Šiam siūlymui ypač priešinosi Europos laivų savininkai, savo laivuose iškėlę patogias vėliavas. Žinoma, kad jie niekada nevargino savęs tokiomis išlaidomis.
Laukti mažiausiai 5 metus
Karščiausias sesijos delegatų diskusijas sukėlė naujosios konvencijos įsigaliojimo tvarkos svarstymas. Po ilgų kalbų susitarta, kad konvencija įsigalios praėjus metams po to, kai ją ratifikuos 30 valstybių, turinčių 33 proc. pasaulio laivų tonažo.
„Iš tikrųjų tai reiškia, jog konvencija įsigalios ne anksčiau kaip po 5-6 metų. Kiekvienai vėliavos valstybei ji suteikia papildomų įsipareigojimų. Patikrinus, ar laivas atitinka naujuosius konvencinius reikalavimus, jam turi būti išduoti du svarbūs dokumentai, be kurių jis neįplauks nė į vieną uostą. Tai nacionalinė deklaracija ir darbo jūroje sertifikatas. Be to, reikalaujama prieš ratifikuojant konvencijos tekstą išversti į vėliavos valstybės kalbą, o tai irgi trunka ilgai. Todėl, man regis, neturėtume čia, Lietuvoje, atidėlioti pasirengimo įgyvendinti konvencijos reikalavimus bei jos ratifikavimo”, – sakė Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus pavaduotojas R. Tarasevičius.
Lietuvos laivų savininkams Ženevoje atstovavęs G. Kutka patvirtino, kad naujos konvencijos reikalavimų įdiegimas papildoma našta užgrius visas laivybos kompanijas. „Bet ta našta bus visiems vienoda, nes konvencijos reikalavimai privalomi ir toms šalims, kurios jos nepasirašys. Taip atsikratysime socialinio dempingo, trukdančio sąžiningai laivybos konkurencijai”, – teigė jis.
LJS pirmininko P. Bekėžos nuomone, Lietuvos delegacijai dalyvavimas konvencijos kūrimo darbe tapo gera mokykla. „Įgijome praktinių įgūdžių, kaip vesti trišales derybas ir sugebėti rasti konsensusą. Kol kas mums šito dar trūksta, kad sudarytume trišalę socialinę partnerystę jūrininkų labui”, – sakė P. Bekėža.