Vienu iš pagrindinių Vilniaus knygų mugės svečių įvardintas Rusijos rašytojas Viačeslavas Kuricinas (Andrejus Turgenevas) pristatytas kaip žurnalistas, literatūros ir meno kritikas, eseistas, meno parodų kuratorius, interneto svetainės įkūrėjas. Aktyvaus ir visuomeniško žmogaus įvaizdis išgaravo per akimirką – į redakciją užėjo kuklus, santūrus, atrodo, pasimetęs pusamžis vyras.
Lietuvoje esate pirmą kartą. Kokie pirmieji įspūdžiai? – interviu pradedu tradiciniu klausimu.
Čia jauku, ramu ir gera. Man patinka mažos erdvės. Jeigu likimas leis, aš norėčiau savo gyvenimą užbaigti mažoje valstybėje. Neturiu konkretaus plano išvažiuoti iš Rusijos, iš Sankt – Peterburgo, kuriame gyvenu, bet man labai patinka Suomijoje. Iš visų vietų, kur man teko būti – ten gyvenimas teka ramiausiai ir lėčiausiai. Žinoma, aš daug kur nebuvau, gal Lietuvoje man patiks labiau. Mane traukia ramybė ir vienatvė.
Romanas „Arkašono mėnuo”, kurį Vilniaus knygų mugės kvietimu atvykote pristatyti Klaipėdos skaitytojams, Rusijoje buvo nominuotas nacionaliniu bestseleriu. Kaip į tai reagavote?
Man buvo malonu. Gavau 1 tūkstančio dolerių premiją. Pats nemanau, kad „Arkašono mėnuo” – bestseleris. Jis išėjo 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tai – mažai. Mano paties romanai „Akvarelė matadorui” ir „Matadoras mėnulyje” išėjo 15 tūkst. egzempliorių tiražu. O daug – tai milijonas.
Rašydamas knygą galvojate apie skaitytojus?
Ne.
Kaip įsivaizduojate savo knygų skaitytojus?
Mano knygos labai įvairios. Paaiškėjo, kad romaną „Arkašono mėnuo” mėgsta skaityti mergaitės. Esu išleidęs tris literatūrologines knygas, skirtas šios srities profesionalams. Parodijos, absurdo, nuotykių ir veiksmo romanus, manau, skaito berniukai narkomanai.
Naujausią jūsų romaną „Arkašono mėnuo” kritikai vertina kaip visas ribas peržengiantį kūrinį. Kokių ribų, barjerų jūs pats negalėtumėte įveikti?
Tiesą sakant, aš daug ribų neperžengiau – netarnavau armijoje, nešokau su parašiutu, aš mažai klausiausi muzikos savo gyvenime. Gal dar nevėlu, gal dar bus galimybių…
„Arkašono mėnuo” išleistas 2004 m. Ką šiuo metu rašote?
Noriu rašyti knygą. Dabar vaikštau ir galvoju. Jaučiu viduje šmėkščiojant kažkokius pavidalus, judant energijos sankaupas. Bet dar reikia, kad susikauptų tam tikras kiekis gyvenimo patirties.
Nuo ko, kaip pradedate rašyti naują knygą?
Rašytojas negalvoja, jis sėdasi ir rašo. Kaip paukštis gieda ar gyvūnas duobę rausia. Nežinau, yra įvairių rašytojų, tačiau man atrodo, kad dažniausiai pasitaikanti rašytojo elgsena, kad jis rašo, kai užeina įkvėpimas, nors ir viduryje nakties atsibudęs.
Rašymas labai fiziologinis veiksmas. Poreikis rašyti kyla taip pat kaip pykinimas ar norėjimas valgyti. Tai neplanuojama. Žinoma, rašytojas turi jausti atsakomybę už tai, ką jis rašo, juk jo kūrinys skirtas viešam naudojimui.
Jūs rašote naktį?
Ne, aš rašau rytais. Anksčiau rašydavau naktimis. Tačiau jau daugelį metų save atsimenu dirbantį tik rytais. Rašau tiek, kiek norisi. Galiu valandą, penkias, septynias rašyti.
Galima jus vadinti produktyviu rašytoju?
Anksčiau taip, tačiau pastaruosius trejus metus aš neparašiau nė vienos raidės.
Ką darėte trejus metus?
Gėriau. Daug gėriau.
Už ką?
Niekada neturėjau per daug pinigų. Rusijoje degtinė pigi. – Į pokalbį įsiterpia redaktorius. Svečiui pasiūlo išgerti. V. Kuricinas paprašo viskio.
– Portveinas, kurio aš negeriu paskutinius 20 metų, Rusijoje kainuoja 1 dolerį. Taigi alkoholiku tapti daug nekainuoja, – šiek tiek atkutęs pratęsia mintį pašnekovas.
Lietuvoje jūs pristatomas kaip skandalingas Rusijos rašytojas. Jūsų gyvenime skandalai dažnai pasitaiko?
Ne, aš labai geras, minkštas, tylus, naminis žmogus. Štai Ivanas Ždanovas, geras rusų poetas, kokių 60 metų amžiaus, per vienas išgertuves man į galvą sudaužė 0,5 litro talpos puodelį. Manau, kad jis – skandalingas autorius.
Kokia literatūrinė situacija Rusijoje? Ar juntamas knygų skaitymo pagyvėjimas, – domisi redaktorius.
Rusijoje praeitais metais išleista 55 tūkst. skirtingų pavadinimų knygų. Pirmą kartą daugiau nei būdavo išleidžiama visoje SSRS.
O Lietuvoje, man kolega sakė, kad išleidžiama 5 tūkstančiai skirtingų pavadinimų knygų. O jūsų šalis 50 kartų mažesnė už Rusiją. Vadinasi, jūs skaitote daugiau.
Asmeniškai aš nepažįstu žmonių, kurie neskaito knygų. Tie, su kuriais aš bendrauju, skaito daug. Tačiau apklausos rodo, kad 40 procentų rusų iš viso niekada neskaito knygų.
Ką jūs pats skaitote?
Aš daug skaitau. Prieš trejus metus nustojau skaityti šiuolaikinę literatūrą. Dirbdamas literatūros kritiku aš ja persisotinau. Dabar galiu sau leisti jos neskaityti. Neseniai perskaičiau Goldingo romaną „Popieriniai žmogeliukai”.
Ar turite mėgstamiausią knygą?
Daug knygų esu skaitęs po daug kartų. Pavyzdžiui, A. Lindgren „Karlsoną ant stogo”… Neseniai trečią kartą perskaičiau L. Tolstojaus „Karą ir taiką”. Nabokovo romaną „Mašenka” skaičiau gal 10-15 kartų.
Literatūros kritikai neretai jūsų stilių lygina su Nabokovo. Ką jūs apie tai manote?
Galbūt todėl, kad aš labai mėgstu šį rašytoją, bet pastaruoju metu jis pradėjo mane erzinti.
Pats esate Rusijos PEN klubo narys. Kokie jūsų santykiai su šia ir kitomis kūrybinėmis organizacijomis? – klausia redaktorius.
Aš priklausau Rusijos rašytojų sąjungai. Įstojau ten „perestroikos” laikais. Gal mane jau išbraukė, nes nemokėjau jokių mokesčių. Mano santykiai su šia organizacija – formalūs. Prieš 15 metų vieną ar du kartus, jos dėka ilsėjausi kažkokioje viloje.
Į PEN klubą įstojau prieš dešimtį metų, tačiau nedalyvauju jo posėdžiuose ir neįsivaizduoju, kas ten vyksta. Bet turiu dokumentą, kad esu ten priimtas.
Prieš aštuonerius metus Rusijoje buvo įkurta literatūros kritikų akademija. Ji teikdavo Grigorjevo premiją, kuri buvo pati didžiausia Rusijoje – 25 tūkst. dolerių, ir dar du finalininkai gaudavo po 2,5 tūkstančio dolerių. Šioje organizacijoje aš sąmoningai dalyvavau, bet prieš keletą metų iš ten išėjau.
Paskutinis klausimas. Kodėl romaną „Arkašono mėnuo” pasirašėte Andrejaus Turgenevo slapyvardžiu? Kas jį sieja su žinomu Rusijos rašytoju Ivanu Turgenevu?
Parašiau šią knygą, atidaviau į leidyklą ir užgėriau. Metus gėriau ir užmiršau, koks mano vardas. Iškviečia mane į leidyklą, klausia, koks mano vardas, o aš neatsimenu. Bet pakeliui į leidyklą Sankt Peterburge pamačiau paminklą Turgenevui. Tam, kuris „Mumu” parašė. Pagalvojau, jei aš rašytojas – aš taip pat galiu būti Turgenevu. Taip ir prisistačiau.
O kodėl Andrejus?
Neatsimenu. Todėl kad Anklavas…
???
Žinote, kaip man kolega telefonu padiktavo viešbučio „Narutis” pavadinimą? – Paraidžiui: Nina, Anastasija, Ruslan, Uzbekistan, Tadžikistan, Ivan, Sirota (liet. „našlaitis”)…