Moterys, šuoliuojančios ant Pegaso…

Ironizuojama, jog lietuvė moteris ir bėgantį žirgą pagauna, ir viliotinį sušoka, ir šeimą išlaiko… Kaip gyvena ir jaučiasi įkvėpimu sparnuota moteris, savo „paukštyčius” peninti iš kūrybos aruodų?

Tikriausiai mano herojės – poetė, balerina ir fotografė-pozuotoja pasakytų, jog kūnas – tai mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui. Bet Kovo 8-ąją jos visos, stiprios savo trapumu, prisipažino laukiančios gėlių iš savo mylimųjų rankų…

„Tai daugiau negu meilė”

„Išbraukim visus eilėraščius – gyvenimas tada pasidarytų man bespalvis, bekvapis ir beprasmis. Mums tik atrodo, kad poezijos reikia retai, bet ir juodžiausi realistai mūsų katastrofiškam gyvenime pasigenda romantiškų kasdienybės nušvitimo akimirkų”, – sako palangiškė poetė Elena Karnauskaitė.

Pasak poetės, rašančiai moteriai reikia atskiro kambario. E. Karnauskaitė jį turi, bet kartais pritrūksta ramaus laiko – darbas mokykloje ir rutina atitraukia nuo galvojimo apie tai, kas svarbiausia.

„Ar kūryba – moters kūno tąsa? Jeigu eilės būtų dienoraštis, niekam nerodyčiau. Tai nėra „apsivalymas”, kažkas asmeniška, vien su manimi susiję. Eilėraštį išprovokuoti gali tikrovės detalė, sapnas, pražydėjus gėlė. Kūryba – tylus vidinis degimas.”

Kūrybos skirstymas į vyrišką – moterišką E. Karnauskaitei atrodo dirbtinas. „Visiškai nesvarbu, kas padarė gerą kūrinį, jo nebereikia ginti ar teisinti.

Jeigu pažvelgsi į Rašytojų sąjungą, ten nėra taip nyku, kaip Parlamente, bet panaši situacija; moterų mažiau. Nuo buities naštos niekur nesidėsi, o vyrai tą naštą labai dažnai perkelia ant moters pečių. Samčiai ir vaikų naktipuodžiai pribaigia. Tokia realybė.”

Elena juokiasi iš mąstymo stereotipų: jeigu rašytoja, tai turi meilužių legionus, jeigu poetas – tai nesveiko proto… „O dėl vienišumo, tai vienišių daugės, nes patriarchalinės visuomenės normų išsivadavusi moteris vis stiprės, užsigrūdins, ieškos savęs verto partnerio. Kurianti moteris tiesiog labiau matoma.”

Poetė kratosi mito, esą nuo kūrėjų neatsiejamos orgijos: „Bohemos rate sukasi žmonės, kurie su tikrąja kūryba nieko bendra neturi; tai prielipas, pelėsis. Jeigu nori ką rimto padaryti, tai atsitiks ne šurmuly prie vyno taurės, bet vienatvėj ir atsiskyrus”.

Paklausta, argi nėra atsidavusi nežabotai aistrai, poetė šypteli žinanti, kaip brangiai tai kainuoja – jausmų, viso gyvenimo ir širdies. „Kai pagalvoji, kad paskui reikės surinkti save iš gabalėlių ir suklijuot gyvenimą iš naujo…

Remarkas yra sakęs, kad moteriai yra tik vienas būdas patirti laimę – mylėti, o vyrui yra šimtas būdų patirti laimę. Tai netiesa. Neverta užsidaryt tame siaurame moteriškame supratime; gal aš galiu būti laiminga – pati mylima? Išties dieviško proto, apvaizdos akivaizdoje tai nebūtų teisinga jaustis nelaiminga, gavus tokią neįkainojamą vertybę – gyvenimą. O kūryba leidžia pasijusti ta moterim, kokia gyvenime gal niekada ir nebūsi. Per poeziją gali pasinerti į jausmų, išgyvenimų pasaulį, kartais sužaist situaciją, kurią gal gyvenime užgniaužei. Yra daugybė būtų išgyventi Meilę.”

Elfas, verčiantis kalnus

„Šokis – stichija, nesuvokiama kaip jūroj vėjas, tai kažkas galinga ir švelnaus, nesutramdomo ir ekspresyvaus. Žodžiu, tai „eina iš kūno”, kuriuo gali išreikšti savo emocijas. Juk ne kasdien gali parodyt aistrą, tačiau scenoje gali įkūnyti viską, drugio efektą arba metamorfozes; būti graži ir bjauri”, – sako Klaipėdos muzikinio teatro primabalerina Inga Briazkalovaitė.

Į savo kūną ji žiūri su pagarba, kaip į sielos buveinę, ir kartu – kaip į skulptoriaus įrankį. „Daiktu savo kūno nepavadinčiau, nei savęs – marionete, nors baleto statytojas ir choreografas iš tavęs kaip iš molio išlipdo maksimumą to, ką gali išreikšti.”

Tiesa, kartais kojos būna lyg švino pripiltos, tada siela, valios jėga neša kūną kaip šapelį. O tobulumui – ribų nėra. Anot Ingos, ji negali išlįst iš savo kiauto ir pažvelgt į save iš šalies, bet stebėdama šokančią E. Špokaitę, pajuto, jog balerina – lengva it pūkas, šiek tiek nežemiška, pakilusi nuo žemės, mistiška būtybė.

Tačiau Inga neatsižada ir juslingo kabareto: „Visi mes ir per tai praėjome. Tačiau kankaną šokame ir baleto spektaklyje. Svarbu matyti žmonių reakciją. Kai žmogaus salėje akyse pagautas susižavėjimo atšvaitas „kelia”, – juokiasi balerina, prisimenanti vieno vyro žvilgsnį. Kiek šoko, tiek jis akimis it liepsna „rijo” jos kojas. Bet ne geismingai; gal susidomėjęs, ką jos išdarinėja.

Inga Briazkalovaitė prisipažįsta, jog kol kas jai neteko šokti solo tada, kai išgyveno kokią gyvenimo dramą, kaip, tarkim, Izadora Dunkan šoko, ką tik palaidojusi savo vaikus. Tačiau vieno spektaklio metu Inga patyrė rimtą traumą; pirmo veiksmo vidury plyšo kojos raumuo. „Išėjusi į sceną, negali pasakyti: „Sorry, aš čia praliuoksėsiu puse kojos”… Čia yra tavo olimpiada. Nugali skausmą ir paniką, ir tik kitą dieną neįstengi atsikelti iš lovos. Fizinis skausmas man ne toks baisus, kaip sielos.”

Balerina sutinka, kad spektaklio metu būna „fatališkai, žūtbūtinai” įsimylėjusi savo partnerį: „Įsigyveni kaskart. Negali apgauti, ypač vaikų; jei esi princesė, myli princą, esi ragana – nekenti vaikų. Jeigu mes vaidintume gyvenimą, tik tai, kaip jaučiamės, tai gal stovėčiau prie viryklės, o vyras išsipleiktų lovoje su laikraščiu”, – juokiasi ji.

Šiuo metu balerinos sieloje – džiaugsmingos apokalipsės išgyvenimas; ji gavo išsvajotąjį Karmen vaidmenį. O jos gyslomis teka egzotiškas protėvių kraujas. Metas flamenkui. „Ar man gyvenime teko išgyvent liepsningą meilę, dėl kurios galėčiau numirti ir žudyti? Kaskart myli savotiškai, aistringai, bet kai ateina dar kažkas stipresnio, pagalvoji, kad tai buvo tik maža liepsnelė, palyginus su šiuo laužu. Stengiuos iš gyvenimo pasiimti viską.”

Pasak fotomenininkės ir pozuotojos L. Kuliešienės, menui nekenktų, jeigu moteris atsikratytų visų kompleksų. „To reikia nebūtinai šokiruojančiai fotografijai, bet ir lengvai, romantiškai erotikai”

„Nemėgstu žodžio „kūnas”, sakau – žmogus”

Fotomenininkė Lilija Kuliešienė ir pati pozuoja kolegų aktams, taigi ji – ir Mūza.

„Pozavimas yra ta pati kūryba, tarsi jos žanras ar rūšis. Jeigu užtektų demonstruoti gražų kūną, tai, kaip sakote, tame būtų ir savotiško ekshibicionizmo”, – fotografė sako žiūrinti į kūną kaip į kriauklę, kurioje ošia sielos vandenynas.

Ji turi pulką pozuotojų; viena – laukinukė, antra – kariūnė, princesė Ksena, trečia – gulasi sarkofago poza arba pozuoja kaip kapų lelija. Tenka ją atverti, išlukštenti, vidinį šaltį paversti energija.

Menininkę labiau jaudina fotografijos siužetas, nuogo kūno pasakojama istorija ir, žinoma, vidinės modelio savybės, asmenybės klodai. Ir vidutinybėje slypi deimantų kasyklos; fotografija padeda atskleisti modelio sielos grynuolį. Tą terra incognita.

Kai pati pozuoja, Lilija atsiduoda vaizduotei ir malonumui, bjaurių pojūčių sakė nepatyrusi, bent jau pozuodama menininkui Aleksandrui Katkovui.

„Jam buvo lengva pozuot, nors jis gal ir nežiūri į moters kūną kaip į ostiją, nemanau, kad kurdamas žiūri patino akimis. Greičiau rodo pagarbą moters kūnui. Kartais jis paklausydavo ir manęs, priimdavo mano reiškiamą iniciatyvą, improvizaciją”, – sako fotografė, sutikdama, jog viena seksualiausių moters kūno vietų yra jos akys, žvilgsnis.

„Manau, kad savo kūno, sukurto pagal Dievo paveikslą, nereikia gėdintis, kaip nereikia jo ir suteršti. Kūnas – didžiulė Dievo dovana, o meilė pasauliui prasideda nuo meilės sau… Jeigu kūnas fotografijoje gražiai parodytas – jis kaip unikalus gamtos reiškinys.”