Pasiklausius valdžios rietenų, kurių epicentre dabar – struktūrinių ES fondų pinigai, į galvą ateina nelinksma mintis, kad šitaip rietis ir peštis dėl riebaus kąsnio gali nebent šunes ar ubagai, o ne žmonės, kurie tų pinigų neuždirbo, o yra tik įgalioti juos paskirstyti. Kad užtektų visiems, o ne tiems, kurie, anot Dž. Orvelo, yra lygesni už kitus.
Paskirstyti protingai, galbūt – netgi kilniai. Dorai. Bet egzistuoja toks nepajudinamas dėsnis – vos tik tautos išrinktas pilietis gauna teisę skirstyti pinigus, visi jo kilnūs troškimai ir siekiai kaip mat virsta klaikiausia patologija. Ši patologija ne tik užkrečiama – ji toleruojama ir skleidžiama nuo valdžios piramidės viršaus iki apačios, ir šitos mistiškos piramidės, matyt, niekas nesugriaus. Paprastas pilietis, politikų demagogijos išvestas iš kantrybės, gali bent jau kalbančiai per televizorių galvai parodyti špygą ir išreikšti savo nuomonę nelabai literatūriškais žodžiais. Juolab kad ir patys politikai sako: diskutuokite, reikškite savo nuomonę!
Deleguokite nevyriausybinių organizacijų kandidatus į Vyriausybės posėdžius, kur skirstomi pinigai, kad įsitikintumėte proceso skaidrumu – neprieštaraujame! Tik politikams vertėtų pridurti (būdami gudrūs, jie to nedaro), kad ir visuomenės balsui, ir jos delegatams prie kabineto durų, ir piliečiui prie televizoriaus bus parodyta špyga. Reakcija, kaip matyti, adekvati. Požiūris, ko gero, irgi: rėkite, kiek gerklės išneša, o pinigai bus padalyti taip, kaip reikia, ir kam reikia. Karavanas vis tiek eis. Tik gal nebe karavanas, o buldozeris. Traiškydamas tuos, kurie rėkia.
O gal mes, paprasti piliečiai, nebesuvokiame, kas šiandien yra adekvatu, o kas – ne?
Štai pasišneki su žmogeliu iš Baltarusijos, perpardavinėjančiu cigaretes, ir sužinai apie realybę keisčiausių dalykų. Kad Baltarusija, palyginti su Lietuva, klesti, o baltarusių daugėja (va lietuviai – nykstanti tauta, vos du milijonai belikę, bet ir tie tuoj išgaiš), kad informacija apie dingstančius žmones, žurnalistus ir opoziciją – amerikiečių propaganda („niekur jie nedingo, visi dirba Amerikoj!”). Net paukščių gripas visa žinančiam Baltarusijos piliečiui yra ne kas kita, kaip kapitalistinio Vakarų pasaulio klasta: mat kažkam reikia iškišti savo paukštieną, ir jie tą gripą tiesiog sugalvojo.
Argumentai, švelniai tariant, tokie, kad jautiesi kaip betoninės plokštės užgriūtas, ir ginčytis nėra nei jėgų, nei prasmės, nes tokie žmonės šventai įsitikinę savo realybės tikrumu ir adekvatumu. Argi tokie piliečiai nėra lobis valdžiai, svajojančiai apie valdomą demokratiją?
Pasitelkdama šį pavyzdį, tiesiog norėčiau paklausti, ar jis priimtinas didžiajai mūsų visuomenės daliai? Tikrovės iškraipymas ir „kalvio Ignoto teisybė” artimesnė ir adekvatesnė valdžiai, o visuomenė nebetiki tuo, kas vadinama „propaganda”, kokia ji bebūtų, ir kritiškai žvelgia į politikų svaičiojimus apie idealus, nes kalbama ne apie juos, o apie pinigus.
Tai nedidelė paguoda pasaulyje, kuriame amžinai koks nors „didysis aštuonetas” dalijasi įtakos zonas, prioritetus ir interesus.