Kodėl Rusija turėtų normaliai elgtis su Lietuva? Juk Jungtinės Valstijos nenuolaidžiauja nei Kubai, nei Venesuelai. Taigi Rusijai Lietuva yra tas pats, kas JAV – autoritarinė diktatoriaus F.Castro valdoma Kuba.
Tai ne aš sugalvojau. Ši mintis iš M. Vasiljevo Demurino, ypatingojo ir įgaliotojo pasiuntinio, ilgą laiką kuravusio Baltijos šalis, straipsnio. Tad verta suprasti, kodėl toks aukštas diplomatas taip galvoja.
Pradžiai apie rusišką žavesį
Kai kurie Rusijos valdininkai yra žavūs bent jau tuo, kad savo tikslus ir siekius išdėsto visiškai viešai, net nebandydami slėpti. Galiu priminti, kad 2003 metų kovo mėnesį buvo paskelbtas dokumentas apie Rusijos interesus Baltijos šalyse. Ten buvo minima ir tai, jog reikia kurti aukštąją mokyklą, per kurią būtų galima įtvirtinti rusišką kultūrą ir ideologiją.
O jau po kelerių metų mes kalbėjome apie nelegalią Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą Lietuvoje. Studijos buvo vykdomos pagal detalias iš Rusijos švietimo ministerijos siunčiamas ideologizuotas instrukcijas. Pavyzdžiui, dėstant politikos mokslus, reikėjo „išryškinti europinių požiūrių ribotumą ir Rusijos politinės kultūros reikšmingumą”.
Tad pakanka panaršyti internetą ir gali surasti daug įdomios medžiagos. Kaip jau minėtas Demurino straipsnis apie Rusijos užsienio politiką (http://www.regnum.ru/news/issues/591275.html). Kai kurios Rusijos užsienio politikos bėdos labai blaiviai diagnozuotos, kai kur ciniškai atvirai kalbama apie Rusijos interesus. Mes panagrinėsime, kaip Demurinas siūlo grįsti Rusijos ir Baltijos šalių santykius.
Tad kaip Rusijai elgtis su Lietuva?
Demurinas teigia, kad tuo metu, kai ginti „sovietinę praeitį” buvo laikoma blogo tono ženklu, Rusijos interesams Baltijos šalyse buvo padaryta didžiulė žala (tiesa, nepaaiškina, kuo „sovietinės praeities” gynimas tarnauja Rusijos interesams).
Tad ką dabar Rusijai reikia daryti? „Būna periodai, kai, siekiant išsaugoti tolimesnio bendradarbiavimo su viena ar kita šalimi perspektyvą, būtina aštriai iškelti klausimą, o kokiais principais grindžiama šie santykiai. Ir tuo pačiu metu skatinti plačius sluoksnius, verslininkus, kad šie įvertintų, ar dabartinio valdančiojo elito pasirinkimas atneša gerovę, stabilumą, ekonominį gerbūvį. Daryti tai reikia kruopščiai, sistemingai ir nuosekliai”, teigia Demurinas.
Prisiminkime, kiek tokių panašių atvejų yra buvę.
Ryškiausias pavyzdys – klausimas, ar vykti V. Adamkui į Maskvą. Suabejojus, ar tikrai verta važiuoti į Maskvą, kai Rusijos prezidentas V.Putinas viešai pasako, jog Ribbentroppo – Molotovo paktas užtikrino teisėtus Sovietų Rusijos interesus, atsirado daug veikėjų, kurie įrodinėjo važiavimo į „pergalės” iškilmes naudą.
Prisiminkime, kad ir B.Lubį, kuris dejavo dėl to, kad „reikia galvoti ir apie tai, ką mes valgysime ir ką mes turėsime ir kaip mes plėtosime ekonomiką”. Prisiminkime ir klaipėdiečių raginimą V.Adamkui vykti į Maskvą. Šį raginimą pasirašė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktorius S.Dobilinskas, Klaipėdos apskrities vyriausiasis gydytojas V.Anužis ir Klaipėdos universiteto studijų prorektorius V.Laurėnas.
Nesakau, kad buvo vykdomi tiesioginiai nurodymai, tačiau tokie pasisakymai puikiai dera su Demurino straipsnio mintimis. Net retorika panaši.
Kartu prisiminkime vis kartas nuo karto įvairių politikų iškeliamus įvairiausius memorandumus apie tai, kad iš naujo reikėtų peržiūrėti Lietuvos ir Rusijos santykius, argumentuojama jau ne tik ekonomine nauda – Lietuvos ūkis jau persiorientavo į Vakarus – bet ir nauja pasauline tvarka: kas bus baisiau – Rusija ar terorizmas.
Taigi Lietuvos viešajame gyvenime yra keliamas klausimas apie tai, „kokiais principais” grindžiamas bendravimas su Rusija. Ir tai daroma „kruopščiai, sistemingai ir nuosekliai”.
Beje, nereikia pamiršti, kad rusiškas kapitalas ir toliau skverbiasi į Lietuvą (kokia skandalingai pagarsėjusios „XXI vek” grupės veikla Lietuvoje?).
Be jokios abejonės, pats savaime jis nekelia jokios grėsmės. Tačiau kyla klausimas, o kokias visuomenines jėgas jis paremia? Ar ne prorusiškas? Juk Valstybės saugumo šefas A.Pocius užsiminė apie kaimyninės šalies veikimą per partijų finansavimą. Be to, nereikia pamiršti, kad Rusijos Valstybės Dūma skyrė beveik milijardą rublių „demokratijai Rusijoje ir artimajame užsienyje skleisti”. Turint tokius svertus savo rankose galima daug ką nuveikti. Ne tik „aštriai” klausimus iškelti.
Demurinas nepamiršta, kad Baltijos šalių gyventojams yra artima rusiška kultūra. Nors elitas žvelgia į Vakarų Europą ir JAV, tačiau platieji visuomenės sluoksniai – į Rusiją. Apie rusiškos popkultūros reikšmę kalbėti jau neverta. Tad natūralu, kad jis taip pat siūlo išnaudoti šį resursą.
Beje, verta atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Atrodo, kad pagrindinis Rusijai klausimas, bendraujant su Baltijos šalimis, yra šis: kaip paveikti provakarietiškai nusiteikusį elitą.
Pats paprasčiausias būdas: pasinaudoti masėmis, kurios nusiteikusios prieš elitą ir yra prorusiškos. Prisiminkime Lietuvos politinį gyvenimą pradedant nuo R.Pakso atgimimo: juk jis ir vyksta pagal tokį scenarijų.
Iš esmės Demurinas pasako tai, ką jau seniai kalba mūsų politikos apžvalgininkai. Tik jei mes dedame minuso ženklą, jis – pliuso. Ir kadangi mes atrodome kaip Kuba, galima pateisinti ir agresyvesnes veiklos formas, žodžiu, jėgos poziciją.
Apie Kubą ir Lietuvą
Vargu, ar reikia įrodinėti, kad Lietuva nėra nei Kuba, nei Venesuela. Lietuva yra demokratinė valstybė, pareiškusi savo apsisprendimą, o ne autokratinė. Pagaliau JAV niekada nebuvo okupavusios nei Kubos, nei Venesuelos. Tad Demurino palyginimas yra nekorektiškas.
Yra dar vienas labai svarbus aspektas. Demurinas atskirai kalba apie santykius su kaimynais (taigi ir su Baltijos šalimis), o paskui apie santykius su Europos Sąjunga. Tačiau juk Baltijos šalys priklauso Europos Sąjungai. Ir tik šiame kontekste reikia kalbėti apie dvišalius santykius.
Tačiau atrodo, kad net aukšti Rusijos diplomatai dar ne iki galo įsisąmonino šią tiesą. Tad kur kas dažniau išgirsti samprotavimus apie buvusias Sovietų Sąjungos teritorijas, apie „žemių surinkimą”. Nereikia aiškinti, kad mums tokios kalbos nėra priimtinos.
Štai čia ir slypi nesusikalbėjimo su oficialiąja Rusija priežastys. Kol į mus bus žiūrima kaip į Kubą, tol lygiaverčio dialogo nebus. Tol vieni kitus kaltinsime fobijomis, nenoru kalbėtis, arogancija ir pan.
Tačiau šį požiūrį turi pakeisti Rusija. Kartu savo požiūrį turėtų pakeisti ir kai kurie mūsų veikėjai. Juk jei į mus žiūri kaip į Kubą, nebūtina dėl to patiems galvoti, kad ir gyvename Kuboje.