Vasaris mūsų tautos sąmonėje pirmiausia yra susijęs su Šešioliktąja diena – nekvestionuojamos Nepriklausomybės ir Valstybės atkūrimo gimtadieniu. Naujaisiais laikais netoli atsidūrė (o dar geriau, kad būtų ir kalendoriškai sutapusi) Keturioliktoji diena – meilės šventė plačiausia prasme (nuo širdies reikalų iki pasiaukojimo Dievui ir Tėvynei), susijusi su vieno didžiausių visų laikų altruisto šv. Valentino vardu.
Tačiau vasarį turime dar vieną nepaprastai brangią ir mielą šventę, nors tiesiogiai ir „nepririštą” prie kurios nors konkrečios kalendoriaus datos. Tai – Vilniaus knygų mugė, kaip įprasta vykusi „Litexpo” parodų centre.
Šiemet ji dar sutapo su trečiąja Baltijos knygų muge bei ketvirtąja Tarptautine aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo paroda. Apie visus šiuose renginiuose vykusius susitikimus, eksponuotus kūrinius daug rašyta, kalbėta ir dar bus ilgai aptarinėjama. Šįkart norėtųsi „ant karštųjų” pažerti keletą ilgamečio tokių renginių stebėtojo įspūdžių. Jau dvidešimtį metų tenka dalyvauti panašiose šventėse įvairių šalių miestuose (Maskvoje, Varšuvoje, Leipcige, Frankfurte prie Maino), bet ypatingą jaudulį visada kelia mūsiškė Vilniaus knygų fiesta..
Esame vienintelė Europos tauta, kuri žodį „knygnešys” supranta ne vien fizinio spaudinių pernešimo, bet ir giliąja dvasine prasme. Už tai pirmiausia turėtume būti „dėkingi” Rusijos carui Aleksandrui II, 1864 metais uždraudusiam lotyniškomis raidėmis spausdintą lietuvišką žodį ir šitaip amžiams įdiegusiam mums neblėstančią meilę savo raštijai. O visai be kabučių meilę jau antrą šimtmetį reiškiame tiems pilkasermėgiams pasišventėliams, kurie, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe, nešė lietuviškus laikraščius, švietėjiškas knygeles, maldaknyges į muravjovų korikų smaugiamą gimtinę.
Toji meilė nepraeina iki šiol, tai liudija ir tūkstantinės lankytojų minios. Jas neapsakomai smagu stebėti iš Knygų mugės paviljono antro aukšto terasos. Teneįsižeidžia prekybininkai, bet tai ne akropoliai ir ne gariūnai. Prie leidyklų nusidriekia retai šiais laikais tematomos eilės, o savo autografus dalija talentingi užsienio ir mūsiškiai rašytojai. Tada akivaizdžiai pamatai, kad tokia tauta, kuri dar neprarado pagarbos savo gimtajam spausdintam žodžiui, neturėtų greitai sutirpti merkantiliniame globalizacijos katile, nors kartais ir negrabiai mažaraščių kitakalbių kurstomame.
Šis pažmonys primena atlaidus pačia kilniausia prasme, kai pakiliai nuskaidrėja siela, kai gali sutikti kūrėjus, kuriuos gal pirmą ir paskutinį kartą matai gyvenime. Tarp jų yra ir Norvegijos grožinės literatūros karaliene pelnytai tituluojama Herbjorg Waasmo ar puikiai lietuviškai kalbantis estų mokslininkas ir rašytojas Reinas Raudas. Arba kad ir nepaprastai mielas ir pirmąkart leidyklos „Baltos lankos” sumanytas renginys „Mano mėgstamiausia knyga”.
Jame ištraukas iš savo labiausiai mėgstamų kūrinių skaitė žinomi visuomenėje žmonės: finansų analitikas Gitanas Nausėda, Nacionalinės operos primadona Irena Milkevičiūtė, parlamentaras Julius Sabatauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, muzikinės grupės „G&G Sindikatas” narys Svaras su dviem nuostabiais savo vaikučiais. Tarp leidėjų esama ir talentingų susitikimų vedėjų, iš kurių šmaikščiausia – leidyklos „Tyto alba” vadovė Lolita Varanavičienė.
Šios dvasinės puotos dovanota atgaiva vėl lydės mus per visus metus – iki kito vasario.