Nepamiršiu vieno kaimyno kalbų: „Praniuk, jei ženysies, tai imk niemką!” (nebylę). Mat jo žmona buvo itin kalbi ir triukšminga moteriškė, tai žmogui iki gyvo kaulo įsiėdė nuolatinės paikos šnekos. Nebėra to kaimo linksmuolio, bet negaliu neprisiminti nuoširdaus, nuotaikos neprarandančio ūkio darbininko žodžių. Fronte jis kariavo ir vis širsdavo rusiškai keiksnodamas „…zavajeval svabodu” („iškovojau laisvę”). Nepatiko jam sovietinė laisvė.
Gal nelabai didelė bėda būti kurčnebyliu?
Kiek nervų sutaupyčiau, kai nelįstų galvon kvailos mintys. Dabar vis jaudinuosi radijo klausydamas ir televizorių žiūrėdamas. Ir kaip ištylėti, jei kultūros laidos vedėja per šventes šitaip kalba: „Normalūs žmonės šiomis dienomis nedirba…”. Tą „dėželę” greitai nutildžiau, bet nuoskaudos neištrinsi. Vadinasi, ir aš, ir šimtai tūkstančių kaimiečių ar pardavėjų, ar kitų žmonių, budinčių darbo vietose – „nenormalūs”.
Jie nežino ir nesupranta, kad šventes reikia švęsti. Užsukai mazgeliais karvės spenius, kamštį į dantis ir radiją į tvartą keletui dienų. Tegu patriotinių dainų mokosi. Visokių ten pieninių, kepyklų, restoranų, parduotuvių darbuotojai spynas tesukabina ir tešoka, tesilinksmina. Ligoninių pacientai su visomis seselėmis irgi tegu tik spiritą gurkšnoja. Šventės normaliems!
Išmintingas televizijos laidų vedėjas pažeria iš ekrano didžiulį rūpestį mūsų krašto ateitimi. Pagrindinė užstalės tema laisvoje ir nepriklausomoje šalyje – teisėsauga. Visi po kelis kartus pasako labai reikšmingą mintį – reikia siekti, kad Lietuvoje būtų daugiau teisingumo. Vartau skambią frazę ir vienu, ir kitu šonu, bet niekaip neišgliaudau. Arbatą saldinu vienu šaukšteliu. Galiu – dviem. Bet kaip „paimti” daugiau ar mažiau teisingumo?!
Kaimynas karvę pardavė ir iš mėsos perdirbimo įmonės 800 litų gavo. Jei būtų jam tūkstantį sumokėję, teisingumo būtų daugiau. Gal taip? Gal vis dėlto pinigais reikia matuoti šią vertybę, tada bus aiškiau? Kai Lietuva gaus daugiau pinigų iš Europos Sąjungos fondų, bus daugiau teisingumo. Gal teisėjų atlyginimai dar padidės ir tiesos skonio bus daugiau? Mažai uždirbi – neteisingai gyveni. Išeitų taip. Būčiau galėjęs smagiai tokią temą rutuliuoti, bet žinių laida pažėrė naujų perliukų.
Atrado! Yra Lietuvoje įmonė, kurioje atlyginimai mokami ir vokeliuose. Skandalas, košmaras, tragedija! Kiek išraiškingų kalbų ta tema pasakyta, kiek pareiškimų pažerta. Opozicija susirūpinusi, premjeras irgi. Tik niekas nė žebt, kad daugybėje Lietuvos įmonių atlygis taip pat dedamas į vokelius. Tokia tvarka buvo, yra ir bus dar ilgai, nes niekas nenori žinoti tikrosios padėties. Pripažinti – tuo labiau. Teisėsaugininkai, kontrolieriai panorėję surastų tų juodųjų kasų daug kur. Galiu drąsiai teigti, kad pusė pinigų vartosi šešėlinėse apskaitose.
Bet pavyzdžių būtų galima pateikti tik tokiu atveju, jei žmogui, kuris išdrįstų pasakyti tiesą apie savo darbo užmokestį, kas nors garantuotų kitą darbo vietą su ne mažesniu atlyginimu, kokį jis gauna sudėjęs „baltus” ir „juodus” pinigus. Dar nereikėtų pamiršti ir šeimos narių, nes išsišokėlio artimieji taip pat neteks darbo visiems laikams, kur jie bebūtų. Žinoma, Lietuvą turiu galvoje. Štai čia jau reikia pripažinti atvirų sienų pranašumą – jeigu netylėsi, gali krautis lagaminą… Be teisės grįžti.