Rytoj Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatys legendinę Johano Štrauso operetę „Šikšnosparnis”.
Spektaklį kuria klaipėdiečiams jau gerai pažįstama statytojų komanda: dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.
Premjeros išvakarėse juos visus sutikome teatre, kuris prieš pakylant naujo spektaklio uždangai šurmuliavo kaip bičių avilys pavasarį. Prieš repeticiją prasidainuodamos artistės čia pat matavosi skrybėles, scenos darbininkai montavo dekoracijas, orkestras „duobėje” tyliai derino instrumentus… Žiūrint iš šalies, dar sunku buvo įsivaizduoti, kaip iš viso šito „sulips” spektaklis, bet jo tapsmo stebuklas jaudinančiai tvyrojo ore.
Operetės statytojai buvo pilni idėjų, kurias troško įgyvendinti ir pateisinti publikos lūkesčius.
Žemyn galva
Ramūnas Kaubrys: Labai visus domina, ar spektaklyje šikšnosparnis bus. Galiu nuraminti – nebus. Užslėptas jo įvaizdis šmėkščios, bet tiesioginio personažo, šikšnosparnio kostiumo nebus. Nes šikšnosparnį mes suprantame kaip situaciją, kurioje žmogus atsiduria. Vardan melo, vardan pramogos. Kaip šikšnosparnis – žemyn galva. Tikrai, kurių velnių tam šikšnosparniui kaboti žemyn galva? Taip ir gyvenime, šeimoje: kai norisi kažkokios pramogos, – griebiamės melo arba kėslo. Nebūtinai pikto… Bet tada savotiškai išeiname iš proto ir būname tarsi žemyn galva.
„Šikšnosparnyje” analizuojame santuokinės moralės klausimus, narstome ištikimybės temą. Išvada – ačiū Dievui, viskas baigiasi laimingai (juokiasi). Nes gana rimta problematika, ir visaip ten gali būti… Pagal siužetą – yra Aizenštainų šeima, vyras ir žmona, gyvenantys kelerius metus kartu. Turtingi, laimingi, visko turi, bet kažko trūksta… Vyras ieško gal to, ko trūksta, kitur. O žmona laukia, kol supras, ko jai stinga, ko ji tikisi… Pasak pagrindinio personažo, kelis metus nugyvenus kartu, taip galima vienas kitą pažinti, kad moteris vos netampa tarsi perskaityta knyga. Bet moteris mūsų spektaklyje labai protinga, gudri, graži ir išmintinga, taip viską padaro ir, ačiū Dievui, įrodo, kad ji nėra perskaityta knyga, kad ir šeimoje vyras atidžiau turėtų pažvelgti į savo moterį, prisiminti, kad jai reikia dėmesio.
Visas operetės siužetas vystosi belaukiant šeimyninės akistatos. Ji galiausiai įvyksta trečiame veiksme. Kuo viskas baigiasi? Meile. Ji – kaip šampanas. O šampanas – antrąkart fermentuotas vynas. Tik spektaklyje antrąkart fermentuojasi tikra meilė. Jiedu ir vėl vienas kitu susižavi. Likimas dar kartą įrodo, kad yra vienas kitam skirti.
Kas nerizikuoja…
Pagrindinius vaidmenis atlieka žinomi teatro artistai. Rozalinda Ainzenštain – Dalia Kužmarskytė ir Svetlana Konstantinova, Henrikas Aizenštainas – Mindaugas Gylys, jo draugas Falkas – Virgis Pupšys ir Kęstutis Nevulis, kambarinė Adelė – Rita Petrauskaitė ir Rasa Ulteravičiūtė.
Tai bus šiuolaikinis spektaklis. Ir nebus tradicinis operetės sprendimas. Tokia buvo mūsų statytojų komandos nuostata. Nežinau, gal mes pralošime, bet bandome įžvelgti gilesnius klodus, kurie slepiasi po tekstais, po ta situacija. Aišku, kad rizikuojam, bet kodėl gi nepabandžius?!. Be to, kiek tai atsiskleis, priklausys nuo to, kaip viskas kartu galiausiai susiklostys…
Galiu užtikrinti – visi elementai, kurie būtini operetei, – proza, muzika, choreografija, charakteriai, puošnus vaizdas ir visa kita – bus.
Mano tikslas, – kad žiūrovas nenuobodžiautų, kad jam būtų įdomu. Šioje operetėje turėtų pasijusti miuziklo žanro stilistika, kadangi man ji prie širdies. Norisi, kad spektaklis būtų gyvas, kad būtų kontrastai – tiek personažų spalvų, tiek paties spektaklio scenų kaitoje… Kad būtų tam tikras šou. Kad būtų smagu. Nes kur Štrausas – ten ir linksmybės. Pats Štrausas taip liepė: „Džiaukimės gyvenimu!”.
Viskas, ko reikia
Stasys Domarkas: Dažnai klausiu savęs, kodėl žmonėms patinka Johano Štrauso muzika. Kauno muzikiniame teatre esu pastatęs ir dirigavęs jo „Vienos kraują”, „Čigonų baroną”, taip pat ir „Šikšnosparnį”, Klaipėdos muzikiniame teatre – „Žydrąjį Dunojų”, dabar vėl „Šikšnosparnį”… Štrausas savo muzikoje vystė žanrus, kurie publikai patinka, sutinkami jos poilsio buityje. Tai – valsas, polka, kadrilis, maršas. Bet Štrausas paėmė paprastą valsą ir iš jo padarė simfoninį kūrinį. Jis savo muzikai suteikė simfonizmą, platų meninį užmojį. Viena vertus, jis suprantamas ir prieinamas, nes naudojo paprastus žanrus. Kita vertus, jis didžiulis simfonistas, Vienos simfonizmo mokyklos pažiba. Johanas Štrausas – tai devynioliktojo amžiaus pabaigos Vienos operetinės krypties muzika, padėjusi pagrindą visai klasikinei operetei, Kalmanui ir Leharui.
Visi vienos klasikai operetės kūrėjai, taip pat ir Štrausas savo muzikoje naudojo folklorą. Pavyzdžiui, „Šikšnosparnyje” galima išgirsti čardašą. Kas yra čardašas? Tai vengrų kilmės dviejų dalių šokis, kuris dažniausiai buvo šokamas smuklėse. Kitaip sakant, smuklės muzika. Bet Štrausas ją simfonizavo. Kadangi „Šikšnosparnyje” yra ir toks veikėjas, kaip kunigaikštis Orlovskis, Štrausas panaudojo ir slaviškos muzikos motyvus. Įdomu, kad garsiuosius Orlovskio kupletus Štrausas parašė moteriškam balsui. Mūsų spektaklyje juos dainuos Aurelija Dovydaitienė ir dar viena debiutuojanti artistė.
Kiekvienoje operetėje būtinai turi būti herojinė pora. „Šikšnosparnyje” tai – Rozalinda ir Henrikas Aizenštainai. Privalo būti ir kita – subretinė pora – kaip kontrastas, šiek tiek komiški personažai. Čia – tarnaitė Adelė ir Aizenštaino bičiulis Falkas. Klasikinė Vienos operetė negali apsieiti be komikų. Ir čia toks yra: kalėjimo prižiūrėtojas trečiajame veiksme – Šarūnas Juškevičius arba Stasys Rezgevičius. Pagal savo amplua – tiesiai į taikinį. Dar operetės antrajame veiksme turi būti choras ir baletas, o trečiasis veiksmas visose operetėse būna atomazginis, dažniausiai jis trumpas, jame mažai muzikos, ir viskas laimingai baigiasi. Toks yra „Šikšnosparnis”. Jame išlaikyti visi operetiniai kanonai, yra visi amplua, būtini operetei.
Iš visų šių žaismingų, gražių, komiškų ir lyriškų situacijų, pridėjus nemirtingą Štrauso muziką, ir susidaro spektaklio vertė. Pasaulyje „Šikšnosparnis” statomas ir operetės, ir operos teatruose. Dažnai jį vadina tiesiog komiška opera. Antrojo veiksmo finalas tiek išvystytas, čia tokie didžiuliai muzikiniai klodai, kad šis kūrinys tikrai nusipelno būti taip vadinamas.
Teatrai „Šikšnosparnį” stato net po keletą kartų. Pavyzdžiui, Kauno muzikiniame teatre jau buvo keturi skirtingi pastatymai. Jis statytas ir Vilniuje. Klaipėdoje statome pirmąsyk. Artėjant teatro dvidešimtmečiui, nutarėme, kad pribrendo ir mums laikas. Juolab kad muzikines ištraukas iš „Šikšnosparnio” mūsų teatro orkestras ir solistai dažnai atlieka koncertuose. Dabar turėsime visą spektaklį.
Akademinis „popsas”
Artūras Šimonis: Šiame teatre tai jau šeštas mano, kaip scenografo, darbas. Štrauso operetės fabula yra pakankamai klasikinė. Ir libretas – toks. Sakykim, tai yra akademinis „popsas”. Norom nenorom to „popso”, to operetiškumo ir tam tikros provokacijos aš ieškojau ir siekiau. Tam tikra eklektika irgi bus. Grynai stilistiškai. Ir aš nebijau akivaizdžiai tai naudoti. Todėl bus tam tikrų ir šeštojo dešimtmečio, ir secesinių dalykų. Manau, kad operetė leidžia tam tikrus ieškojimus ir provokatyvius netikėtumus.
Kartu nesiekiau iliustratyvumo. Nors daugelis prie to operetėse įpratę. Jeigu veiksmas vyksta rūmuose, aš nevaizduoju tų rūmų. Yra tik esminis kodas: žmonės susirinko į vakaronę. Jeigu tai yra „Šikšnosparnis”, jeigu tai yra karnavalas, veiksmas beveik visą laiką vyksta naktį, tai bus jame truputėlį tokio siurrealistinio, keisto, tokio pakreipto, kaip žmogaus psichologija naktį… Kartu atliepsime dabartinę teminių vakarėlių madą. Jausis, kad tai yra medžioklė – kaip tam tikras teminis susitarimas. Dėl to scenovaizdyje atsiras įvairių gyvūnų, animalistikos. Tiesiog per veiksmus keliaus tai, tikiuosi, publikai inspiruodami įvairias mintis ir asociacijas. Kaip tie ragai – žmona vyrui ragus „stato”, vyras – žmonai. Plius tai yra tam tikri trofėjai, – kiek mes maždaug turime meilužių arba kaip mėgstame kolekcionuoti. Vėlgi neatsitiktinai centre – šaldytuvas – kaip vartotojiškos svajonės, ir maždaug, ką aš turiu, tam tikra šeimos idilija… Ir viskas – konservavimas.
Žodžiu, visi šie truputėlį vartotojiški, truputėlį gyvenimiški dalykai suplaukia į vėlgi žaidybinę, karnavališkumo stilistiką. Tikrai nebijau eklektikos ir net „popso”. Žinoma, nebus tai košė, į kurią sumečiau viską. Mes daug ką su Jolanta atsirinkom, suvedėm visus niuansus spalviškai ir stilistiškai. Griežtai laikėmės žaidimo taisyklių. Manau, visi tie aksesuarai, kuriuos sugalvojo Jolanta, visą tą medžiagiškumą dar labiau pabrėš.
Įtemptai galvojau, kokios moters atvaizdas turėtų atsirasti pirmojo veiksmo fone. Blondinė Merlina Monro, man atrodo, geriausiai įkūnija dvidešimtojo amžiaus simbolį. Jis čia bus tarsi nužengęs iš vieno žymiausių dvidešimtojo amžiaus menininkų, JAV poparto dailininko Endžio Varholo paveikslo.
Vyks teminis vakarėlis
Jolanta Rimkutė: Aš kaip dailininkė galiu pasireikšti, nes antras veiksmas yra karnavalas. Bendru meniniu sprendimu mes pasirinkome, kad medžioklės tema atsiskleis ne per įprastą šiai operetei kaukių balių, o per teminį vakarėlį. Jie dabar tokie madingi!.. Šiuo atveju temą atskleidžiame ne per kostiumus, kurie yra šampano butelio, jūros spalvų, o viskas akcentuojama į a la karnavalinius galvos apdangalus. Įsivaizduokite, jeigu jus pakviestų į teminį vakarėlį, jo tema būtų medžioklė, ir visa esmė būtų, kad akcentas yra galva: mes dengiamės, maskuojamės, bet kartu ir viliojame. Labai smagu buvo šia tema pažaisti.
O šiaip operetė yra specifinis žanras. Jam reikia gražiai, puošniai, kartais gal ir saldokai… Bus daug plunksnų, ryškių spalvų, truputis blizgesio… Muzika įpareigoja, kad būtų lengva, viskas pleventų, švytėtų…
Bet kartu mes bandėme padaryti taip, kad šio spektaklio laikmetis žiūrovui būtų savotiška mįslė. Iš artistų aprangos irgi pamatysite, kad tai – dvidešimtojo amžiaus situacija, bet kuris jo tarpsnis – neatspėsite. Tačiau tikrai ne aštuonioliktas ar devynioliktas amžius. Kostiumai – apibendrinti, apeliuoja į įvairius dvidešimtojo amžiaus dešimtmečius. Nes tai mums irgi – jau istorija, juk gyvename jau dvidešimt pirmajame amžiuje.
Šokiai – su charakteriu
Aurelijus Liškauskas: Kuriu visą spektaklio choreografiją. Sunkiausia buvo su choru. Su savais – baleto šokėjais – nesunkiai susitvarkiau, o su solistais, choro artistais buvo vargo… Jie turėtų irgi šokti. Visose operetėse šoka. Tik turbūt įsivaizduoja, kad jiems turėtų būti sugalvota kažkas paprasčiau, kad dainuoti būtų lengviau. Ramūnas davė uždavinius, o aš bandžiau juos spręsti savaip.
Antrasis veiksmas bus pilnas šokio: trys su puse dideli baleto numeriai, plius prisijungs choras ir solistai. Čia skambės Adelės ir Rozalindos partijos, kurios irgi „aprengtos” šokiu.
Štrauso muzika tiesiog kviečia šokti – valsą, polką. Jo polka yra kankanas. Labai sunku buvo jį pastatyti. Gal kad aš pats (juk esu baleto šokėjas) nelabai mėgstu kankaną… Šiame spektaklyje bus kitoks nei įprasta. Tai bus daugiau judesių brėžiniai ir rankų kankanas.
Štrauso muzika labai sudėtinga, nes ji yra tiksli. Nėra tokių gražių vietelių, kur galima būtų truputį pailsėti. Ištisai – tempo, tempo…
Šokyje mėgstu labiau, kaip aš vadinu, geometrinį stilių. Jis remiasi judesių brėžiniais, tikslumu, sinchronu. Nenaudoju perdėtai baletinių judesių, nes nesu visų nuodugniai išstudijavęs. Mano sugalvoti šokio numeriai – mano saviraiškos formos. Aš daug žiūriu „Mezo” kanalą, miuziklus. Mano braižas gal artimesnis amerikietiškų miuziklų stiliui. Nors tai operetė, vis tiek stengiausi pabrėžti sinchroniškumą ir kad šokio judesiai atspindėtų patį charakterį.
Kiekvienas šokis turi būtent savo charakterį, tai nėra šiaip judesių rinkinys. Beje, spektaklyje bus efektingas šokis su plunksnų vėduoklėmis. Visą polką pastačiau akcentuodamas jas.
Turi „perlipti save”
Premjera artėja. Darbo įdėjome labai daug. Kaip visuomet, su Ramūnu stengėmės, kad viskas būtų kaip reikiant. Tai jau aštuntoji mano choreografija teatre ir septintas darbas su Ramūnu, penktas – su šiais dviem Jolanta ir Artūru. Apskritai visa ši mūsų komanda jau susistygavusi. Dabar tokia mūsų situacija, kad turime „perlipti save”. Vertinimai labai aukštai mums kelia kartelę. Visi mus jau žino ir visi tikisi vis geriau. Labai daug neigiamų emocijų patiriam dėl to. Po „Paryžiaus katedros” visi jau žino, kad mes galime padaryti taip, o dabar visai kito žanro kūrinys – operetė, ar tai nenublanks?.. Toks jausmas, kad visi aplinkui labiau bijo už mus ir stengiasi patarti, kad būtų geriau; tuo kartais truputį net trukdo.
Trukdo ir tai, kad rekvizitas, dekoracijos atsiranda paskutinę savaitę prieš premjerą. Štai numerį su plunksnomis galėjau pradėti statyti tik likus keturioms dienoms iki premjeros, nes tik tada gavome pagamintas plunksnų vėduokles.
Bet nieko, kaip nors spėsiu. Nors tai, ką sugalvoju, kai atsiranda rekvizitas, dažnai pasikeičia. Esu iš tų choreografų, kurie savo sugalvoto judesio negali paaiškinti tik žodžiais. Esu šokėjas, todėl pirmiausia parodau ir paaiškinu. O statydamas jau matau, kad tas judesys turi būti pakeistas, ir keičiu. Kiti pyksta. Tačiau toks yra kūrybinis procesas. Sunku būna sutarti tik dėl vieno – darbo lengvumo. Visi nori, kad dirbti būtų lengva, paprasta, o rezultatas – gražus, tobulas. Betgi taip nebūna. Stengiuosi savo pasiekti. Kiek teko dirbti statant spektaklius, man tas galutinis bendras rezultatas visada būdavo liuksusinis. Šiandien jaučiu, kad irgi pradeda viskas patikti.
Sudas
neperdaug skaityti 😡