Užsukęs į žvejybos reikmenų parduotuvę, gali išsirinkti tokių meškerių, meškeryčių ir priedų prie jų, kad, atrodytų, žuvys be jauko kibs.
Tačiau nė vienoje iš tų teleskopines meškeres siūlančių firmų nerasite paprasčiausio iš vytelių nupinto venterio, kokiais pamario žvejai sėkmingai žvejojo dar netolimoje praeityje.
Apie senųjų Mingės kaimo žvejų verslą sovietmečiu gerai prisimena Rusnėje ilgus metus dirbęs vyresniuoju inspektoriumi gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas.
Mokslininkas prisimena, kad pokario antrąjį dešimtmetį Mingės kaime, vadintame lietuviškąja Venecija, gyveno apie dešimt žvejų šeimų, neišvykusių į Vokietiją. Jaunesni vyrai buvo gerai įvaldę verslinę žvejybą. Keli likę nusenę žvejai, negavę jokių sovietmečio pensijų kaip buvę Didžiojo reicho piliečiai, su nostalgija žvalgėsi į šalia tyvuliuojančius vandens telkinius: Kniaupo įlanką, Krokų Lanką ir Minijos senvagę.
K. Gaigalas, žinodamas, kad į tuos vandens telkinius atvažiuoja iš Vilniaus paspiningauti ar pavelkiauti iš laivelių Antanas Sniečkus, Aleksandras Drobnys, savo viršininkui Viktorui Bergui papasakojo apie senųjų žvejų godas ir pasiūlė leisti jiems senoviniais pamario žvejų įnagiais pasigauti vieną kitą žuvį netrukdant aukštiesiems svečiams iš Vilniaus.
1959 metų pavasarį į septintą dešimtį gerokai įkopusiam Lemanui, pas kurį retkarčiais lankydavosi Justas Paleckis, ir kiek jaunesniam Šiauliui buvo leista Krokų ežero rytiniame pakraštyje paspęsti 30 dvisparnių venterių senovišku metodu – meldų sąžalynuose dalgiu išpjautuose takuose. Abu senieji žvejai naudojosi tik menka irkline valtele. Per vasarą bei rugsėjį žvejai sugavo iki 3 tonų stambių lynų, karosų, raudžių, plakių ir kitokių žuvų. Taip senyvi žmonės, laimikį atidavę į artelę, galėjo užsidirbti pragyvenimui pinigų.
Kitas nepelnytai pamirštas žuvų gaudymo vidaus vandenyse būdas – ūdos. K.Gaigalas, perėmęs iš savo pirmtako archyvą ir atlikęs pats ichtiologinius tyrimus, neblogai žinojo, kaip prieš karą rusniškiai žvejodavo ir ką pasigaudavo 1960 metais iš naujai įsteigtų draustinių vandenų. Derinant žvejų ir „medžiotojų” iš Vilniaus interesus, buvo nutarta atnaujinti vieną seniausių būdų – žvejybą ungurinėmis ūdomis, naudojant masalą. Apie senolių žvejybos būdo naudingumą K.Gaigalas pateikia ir keletą skaičių iš anuomet pildyto žurnalo.
„Rusnės žuvininkystės ūkio žvejys E. Žemutaitis su padėjėju 1961 metų liepos 12 d. Atmatoje nuo Šyšos žiočių išmetė ūdas su 3800 kabliukų ir gružlių jauku. Kitos dienos rytą jie iškėlė 281 žuvį. Tai buvo: 92 unguriai, 46 sterkai, 22 lydekos, 106 ešeriai, šamas ir kelios menkavertės žuvys. Tas pats žvejys 1962 birželio 30 d. Krokų Lankoje ūda su 2100 kabliukų ir sliekų jauku iškėlė 420 žuvų laimikį, kuriame buvo 141 ungurys ir kitos 279 žuvys”.
Šiandien, vis garsiau kalbant apie rekreacinę žūklę Kuršių mariose ir kituose vidaus vandenyse, galbūt vertėtų prisiminti ir šimtmečiais gyvavusią žvejybą iš vytelių pintais bučiukais, o vietoj kilometrinių tinklų išbandyti mėgėjišką žvejybą ūdomis.