Vienas žymiausių impresionizmo atstovų Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir), siuvėjo sūnus, prieš tapdamas dailininku buvo porceliano tapytojas. Dailės mokykloje jis niekuo neišsiskyrė iš kitų. Jis tetroško tobulai įvaldyti tapybos techniką…
Renuaras gimė Limože. Kai berniukui buvo ketveri, jo tėvai persikėlė į Paryžių. Jis kilo iš skurdžios šeimos, todėl nuo paauglystės buvo priverstas dirbti. Nuo trylikos metų jis tapė ant puodelių porceliano fabrike.
Bankrutavus fabrikui, jis tapė religines scenas dirbtuvėse, kurios Afrikoje dirbantiems misionieriams tiekė užuolaidas su bibliniais siužetais. Čia Renuaras susitaupė tiek, kad galėtų mesti darbą ir mokytis – jis įstojo į Glero ateljė, kur susipažino su Klodu Monė, Frederiku Baziliu ir Alfredu Sislėjumi. Taip susiformavo nedidelė dailininkų grupė, kuri tapyboje įtvirtino naujoves.
Kartu su K. Monė Renuaras po atviru dangumi tapė mažus paveikslus-etiudus. Mėgstamiausia jų darbo vieta buvo vadinamasis Varlynas – vieta prie Senos, kur buvo viešosios maudyklos ir restoranas. Ten lankėsi mišri publika ir nuolat karaliavo šventiška nuotaika. Šią nerūpestingo laisvalaikio atmosferą jaunieji dailininkai užfiksavo savo paveiksluose.
Renuarui – karinė karjera
Vėliau dailininkas buvo pašauktas į kariuomenę. Jis tarnavo kavaleristų pulke Bordo. Karininkai jam siūlė tęsti karinę karjerą. „Kas būtų, jei aš bučiau ėmęsis visų profesijų, kuriomis mane gundė?.. – senatvėje kalbėjo Renuaras. – Jaunystėje mano solfedžio mokytojas Guno miesto mokykloje įtikinėjo tėvus, kad man reikia mokytis dainavimo.”
Galinga vitališka jėga, džiaugsmingas požiūris į gyvenimą, įgimti talentai ir greita reakcija Renuarui padėjo daugelyje sričių, tačiau jis visas dvasios jėgas sudėjo į tapybą. Todėl tarp kitų impresionistų paveikslų jo darbai traukia ypatinga šiluma, kurią, rodos, spinduliuoja spalvos, juose jaučiama, kaip tuksi gyvenimo pulsas, ir tuo pačiu matyti laisvas potėpis.
Į nuogumą pažvelgė kitaip
Aštuntame dešimtmetyje Renuaras sukūrė paveikslus, kurie tapo prancūzų impresionizmo klasika. Tarp jų – „Apsinuoginusi”. Kitu pavadinimu – „Etiudas” – šis darbas buvo pristatytas antrojoje impresionistų parodoje 1876 metais.
XIX amžiuje dailininkai nuogus modelius tapė tik mitologinio ir istorinio turinio paveiksluose. Nuogumas buvo siužeto sąlygiškumo ženklas. Apnuogintas kūnas buvo tarsi beveidis, kūno formos – idealios, tačiau nesusietos su žmogaus individualumu. „Apsinuoginusioje” Renuaras sujungia du žanrus: niu ir portretą. Išryškintas jaunos tamsiaplaukės moters veidas – tai savimi pasitikinti, žydinti paryžietė. Nuogumas jos neglumina, ji ramiai sėdi, pusiau pasisukusi į žiūrovą. Jos figūra – pilnoka ir sunkoka, tačiau žavi brandžiu moterišku grožiu. Renuaras mėgaujasi minkštomis, apvaliomis formomis, suteikia šaltokų šešėlių, slenkančių klubais, nugara, pabrėžiančių kūno trapumą.
Renuaro paveiksluose dažnai susipina skirtingi tapybos žanrai. Jis mėgsta tapyti savo draugus ir jų draugužes po medžiais, apšviestais saulės, taip sujungdamas portretą ir peizažo sceną. Paveiksle „Sūpynės” (1876) jis pavaizdavo vieno Paryžiaus sodo kampelį. Mergina rausva suknele su daugybe kaspinėlių, koketuodama su dviem jaunais žmonėmis, atsistojo ant supynių, pakabintų po medžiu, lentos. Šis lygsvaros motyvas gali būti nagrinėjamas kaip impresionistinė tapyba apskritai.
Juk joje svarbiausia – kaita, dinamika, tuo pačiu dailininkas impresionistas visada pagauna tam tikros statikos momentą, formų harmoniją. Renuaro „Sūpynės” pilnos saulės zuikučių, krintančių pro lapijos ažūrą ir tarsi bėgiojančių iš vienos vietos į kitą.
Kūryba – be liūdesio šešėlio
Renuaras mėgo tapyti žmones, nerūpestingai bendraujančius, lengvai flirtuojančius, sėdinčius su gėlėmis, knyga, su taure vyno kur nors ant upės kranto arba pavėnėje, apipintoje žaluma. Kačiukai, maži šuneliai, vaikai – nepamainomi jo paveikslų dalyviai, įnešantys švelnumo ir žaismingumo.
Renuaras aplinkiniame šiuolaikiniame gyvenime atrado tapybiškumą, charakteringumą, pozų ir tipų išraiškingumą. Jo impresionistų parodų kolega Edgaras Dega taip pat stebėjo paryžietišką gyvenimą, tačiau jo įspūdžių spektras buvo žemesnis, o žvilgsnis buvo liūdnas ir ironiškas. Renuaras nenorėjo pastebėti liūdnos gyvenimo pusės, matyt, ji buvo pernelyg gerai žinoma iš jo skurdžios jaunystės laikų.
1881 metais jis nutapė didelį paveikslą „Pusryčiai laive”. Čia vėl buvo užfiksuota draugiško bendravimo, jaunystės ir linksmumo atmosfera. Kairėje paveikslo pusėje Renuaras pavaizdavo jaunutę merginą su gėlėmis papuošta skrybėle. Ji žaidžia su šuneliu, kurį patupdė tiesiai ant stalo. Ši mergina po kurio laiko tapo dailininko žmona.
Renuaras sulaukė pripažinimo. Iš dalies tam jis turėjo būti dėkingas savo sugebėjimui piešti portretus. Keletas šeimyninių portretų, kabėjusių matomoje vietoje turtingųjų namuose, padėjo jo garbei daugiau nei dalyvavimas daugybėje impresionistų parodų, po kurių tik skambėjo kritikų pašaipos. Renuaras nepataikavo savo modeliams. Jis į juos žiūrėjo taip pat džiaugsmingai ir linksmai kaip ir į visa kita aplink, todėl žmonės jo paveiksluose visada atrodė laimingi ir gražūs.
Renuaras vaisingai dirbo iki pat gilios senatvės. Gausybė jo „Apsinuoginusių”, kurioms pozavo namų tarnaitės, tapo gyvenimo ir jaunystės himnu, kurį dailininkas nepavargo giedoti iki tol, kol teptukas laikėsi jo rankose. Renuaras mirė 1919 metais.