Seime – kino seansas apie auksinę antilopę

Seime įsisiūbuojant mokesčių įstatymų pataisų svarstymui, nenumaldomai susidaro įspūdis, jog valdančiosios koalicijos Vyriausybė nenori praleisti progos tiesiog pasipinigauti.
Iki šiol visuomenei buvo pateikiama maždaug tokia mokesčių reformos schema: nuo šių metų nustoja galiojęs juridinių asmenų mokamas kelių mokestis, nuo kitų metų 6 procentiniais punktais taip pat mažinamas gyventojų pajamų mokestis. Ministrų kabineto tvirtinimu, šie netekimai bent dvejus artimiausius metus valstybės biudžete paliks žiojėti kelių šimtų milijonų litų dydžio skylę, kurią būtina kažkuo užkišti, kad Lietuva atitiktų tam tikrus makroekonominius reikalavimus ir jau nuo 2007-ųjų litą galėtų pakeisti euru.
Per ilgai trukusias valdančiųjų partijų diskusijas nerastas joks kitas užkišimo būdas, kaip tik bent laikinai pakeliant kitus mokesčius. Gerą pusmetį vykę ginčai pareikalavo net atsistatydinti finansų ministrą Algirdą Butkevičių, koalicijai niekaip neapsisprendžiant, ką gi dar būtų galima papildomai apmokestinti – juridinių asmenų gaunamą pelną ar apyvartą.
Ilgai gimdytas valdančiosios koalicijos kūdikis šiandien jau net pakrikštytas: tai tariamai naujas socialinis mokestis, kurį ateinančius dvejus metus turės mokėti juridiniai asmenys. Socialinė mokesčio etiketė neturėtų klaidinti: popierėlio viduje paslėptas elementarus 4 ir 3 procentiniais punktais artimiausius dvejus metus atitinkamai didinamas pelno mokestis.
Tiesa, Vyriausybė nerdamasi iš kailio aiškina, jog lėšos, gautos surinkus šį mokestį, bus skiriamos išimtinai socialinėms ministrų kabineto programoms finansuoti. Tačiau kol kas, perskaičius biudžeto sandaros įstatymus, labiau atrodo, kad valstybės biudžetas – kaip toji šykštuolio indų radžos aukso kupina skrynia sename animaciniame filme apie auksinę antilopę. Kur didžiausia bėda, kad į tą skrynią subertų svetimų pinigų nebeįmanoma atskirti nuo savų, todėl nebeįmanoma ir grąžinti…
Taigi įtariu, dar šį rudenį visuomenės laukia gana linksma atrakcija, kai valdantieji imsis piliečiams pudruoti smegenis, mėgindami sukurti regimybę, jog būtent nuo įmonių pelno atskaičiuotais mokesčiais finansuojama socialinė rūpyba.
Šiuo metu ryškėja bent dvi kur kas rimtesnės problemos. Pirmoji – Vyriausybė pasirinko patį lengviausią, tačiau iracionaliausią kelią biudžeto skylėms lopyti: tiesiog nominaliai padidindama mokesčius. Net nemėgindama surasti kitų rezervų, tai galbūt reikalauja bent minimalios išmonės ir neimituojamų pastangų. Turiu galvoje kad ir veiksmingesnę kovą su PVM grobstytojais ar klestinčia kontrabanda. Teigiama, jog valstybės biudžeto nuostoliai vien dėl kontrabandinių cigarečių siekia per 200 mln. Lt, o neapmokestintos cigaretės jau užima daugiau nei 40 proc. šalies rinkos. Pridėkime kontrabandinius naftos produktus, cukrų, alkoholį ar lengvosios pramonės produkciją iš Kinijos ir turėsime bent milijardą siekiančius valstybės biudžeto nuostolius.
Antroji problema – vis aiškiau, kad lėšos, kurias Vyriausybė gaus padidinusi pelno mokestį, iš tiesų bus perteklinės ir gerokai pranoks netekimus, patiriamus panaikinus kelių ir sumažinus gyventojų pajamų mokesčius. Net reformos autoriai pripažįsta, jog du veiksniai – bendras ūkio augimas bei neišvengiamas nelegalių išmokų smuktelėjimas sumažinus pajamų mokestį – lems, kad jau kitais metais valstybė, mažesniu tarifu apmokestinusi gyventojų pajamas, į biudžetą gaus gerokai daugiau pajamų, nei rinkdama po 33 proc.
Kita vertus, reformos autoriai Seimo Biudžeto ir finansų komitete puse lūpų visgi pripažįsta, jog pagrindinis pelno mokesčio didinimo tikslas – galimybė disponuoti keliais šimtais milijonų litų, jeigu prireiktų kamšyti iždo skyles prieš įvedant eurą, – rodos, toks Algirdo Brazausko ministrų kabineto ekonominės politikos prioritetas.
Girdint tokių argumentų kyla svarbus klausimas: ar euro įvedimą galime laikyti dangaus mana, ar viso Lietuvos ūkio panacėja? Nevyriausybinių organizacijų ekspertai unisonu tvirtina, esą euro įvedimas, galima sakyti, neturės reikšmingos įtakos šalies ūkio efektyvumui. O va pelno mokesčio padidinimas gali turėti neigiamų padarinių. Opozicija atvirai ragina A.Brazauską labiau rūpintis ne euro įvedimu (tai, jos nuomone, – veik nuspręstas reikalas), o rasti priežastis, dėl kurių per pastaruosius vienus metus net 3 procentiniais punktais sumažėjo šalies ūkio augimas – nuo 9,7 iki 6,7 proc.
Paskelbtą mokesčių reformą gana nuosaikiai komentuojantis liberalcentristas Kęstutis Glaveckas sako suprantąs valdančiosios koalicijos veiksmų logiką, tačiau negalįs pritarti aritmetinėms mokesčių reformoms. Jo nuomone, didžiausią ūkinės veiklos pelningumą atneša investicijos į nekilnojamąjį turtą – šiam tikslui šalies gyventojai jau pradėjo skirti iš bankų atsiimtus ne tokius pelningus indėlius. K.Glaveckas teigia, kad iš šios veiklos pelno mokesčio valstybė beveik negauna, o pats nekilnojamojo turto pirkimo bumas netrukus gali baigtis rimta griūtimi.
Beje, filme apie auksinę antilopę, gebančią vienu kanopos smūgiu pažerti kelias saujas auksinių monetų, šykštusis radža galop tapo paties gobšumo auka. Imdamas skęsti vis didėjančioje krūvoje aukso monetų, jis šaukė: „Užteks to aukso!“, ir monetos pavirto radžą palaidojusia krūva molio.
Mūsų Vyriausybės noras gyventi tik šia diena bei ketinimai per mokesčių reformą pasipinigauti nejučiomis gali tapti krūva ne tik molio, bet ir mėšlo…

Rytas Staselis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.