„Artūras norėtų, kad kasdien vilkėčiau trumpus sijonus”

Prieš kelerius metus grupių „Dinamika” bei „Viktorija ir vitražas” vokalistė Viktorija Mauručaitė pradėjusi solinę karjerą, naują puslapį atvertė ir savo asmeniniame gyvenime. Jauną dainininkę tuomet ėmėsi globoti kultinių grupių „Foje” ir „Naktinės personos” vadybininkas Artūras Butkevičius.

Netrukus žinomos poros dalykiniai santykiai virto tarnybiniu romanu.

Dabar jie turi savo namus Vilniuje, abu rūpinasi Viktorijos vienuolikmete dukra Gabriele. Ir nors septintus metus kartu gyvenanti pora vestuvių neplanuoja, neseniai pasklidęs gandas apie jų skyrybas Viktoriją ir Artūrą tik prajuokina.

Dukrai netrūksta tėviškos meilės

– Ištekėjai būdama šešiolikos, po metų pagimdei, išsiskyrei. Ar nesigaili, kad taip anksti susilaukei vaiko ir nespėjai pasidžiaugti laisve?

– Ne. Mano gyvenime viskas vyko labai anksti. Šlovė, gerbėjai, pinigai – viską pasiekiau paauglystėje. Ant scenos užlipau būdama 12 metų, greitai tapau savarankiška. Būdama šešiolikos gyvenau, kaip dabar gyvena 25 metų žmogus.

Tačiau mano vaikystė buvo labai graži ir man jos užtenka. Aš patenkinta.

– Niekada nekalbi apie pirmą savo santuoką. Daug vandens nutekėjo, nuoskauda tikriausiai atlėgo. Kur dabar Gabrielės tėvas?

– Nežinau, kur jis yra ir ką veikia. Gyvenimas su juo – kaip sapnas: buvo ir išnyko. Neliko jokių ryšių.

– Kaip tai paaiškini dukrai?

– Kartais Gabrielė ko nors paklausia, bet retai. Ji mąsto nevaikiškai, daug ką supranta. Bet kuriuo atveju tėvo meilę jai kompensuoja Artūras ir senelis – mano tėvas.

– Jei sumanytų susitikti su tėvu, neprieštarautum?

– Tai jos pasirinkimas. Ji viską žino, nuo jos niekas nėra slepiama. Tačiau mes labai stengiamės, kad jai netrūktų tėviškos šilumos.

Apie antrą vaiką negalvoja

– Su savo vadybininku ir draugu Artūru Butkevičiumi kartu esate septynerius metus, gyvenate šešerius. Gabrielė į jį žiūri kaip į tėvą?

– Ne, jie bendrauja kaip draugai. Sąmokslus prieš mane rezga (juokiasi). Kartais jis su Gabriele sutaria net geriau už mane. Tačiau jei reikia, Artūras su ja elgiasi kaip tėvas, pasako griežtą žodį.

– Gabrielė nepurkštauja, nerėžia: tu man – ne tėvas, neaiškink?

– Būna. Juk jai prasideda paauglystė. Gabrielė labai judri, impulsyvi. Jei kas nepatiks, trenks durimis ir užsidarys savo kambaryje. Tačiau taip atsitinka labai retai.

– Sakoma, kad penkeri-septyneri kartu praleisti metai porai yra riba: turi įvykti vestuvės arba skyrybos.

– Nei skiriamės, nei tuokiamės. Nejaučiu būtinybės tuoktis. Esu iš žmonių, kurie neprievartauja įvykių. Kaip bus, taip bus. Dabar man gerai. Su Artūru apie tai beveik nesišnekame.

– Aplinkiniai neremia prie sienos?

– Ir dar kaip (juokiasi)! Ir visi nori būti piršliais. Kol kas į tokias užuominas atsakau humoru.

– O bendri vaikai? Gal ketinate jų susilaukti?

– Buvo laikas, kai norėjau dar vieno. Tačiau Artūras nebuvo tam pasiruošęs. Galų gale aš turiu savo dukrą, Artūras savo. Labiausiai dėl to mane terorizuoja Gabrielė – nori broliuko ar sesutės. Gali būti, kad ir Artūras nori vaiko, nes prisideda prie Gabrielės kalbų. Tačiau šiuo metu aš jau nenoriu. Manau, tam turi ateiti laikas. Noriu gyvenime nuveikti šiek tiek daugiau. Dar anksti.

– Nebijai, kad paskui bus per vėlu?

– Ne, aš dar jauna. Juolab kad dabar madinga gimdyti vyresnio amžiaus.

– Sklinda gandai, kad Artūras nebus tavo vadybininku. Gal gresia permainos asmeniniame gyvenime?

– Tikrai ne (šypsosi). Kol kas tik svarstau, ar atsisakyti Artūro paslaugų. Gavau keletą siūlymų, tačiau kol kas nesu dėl jų apsisprendusi. Vieni susiję su muzikine veikla, kiti ne.

– Ką apie tai mano Artūras?

– Leidžia apsispręsti. Artūras turi kalną darbų ir be manęs.

– Esi už Artūrą jaunesnė 10 metų. Su vyresniu vyru lengviau rasti bendrą kalbą nei su bendraamžiu ar jaunesniu?

– Mūsų amžiaus skirtumo nesureikšminu. Galbūt gerai sutariame dėl to, kad anksti subrendau. Tačiau bėgant laikui Artūrą pažinau kitokį, nei maniau esant. Iš pradžių atrodė, kad jis impulsyvesnis, lengvai leidžiasi į avantiūras. Ilgainiui supratau, kad yra ramus ir lėtas žmogus. Jei kas nesiseka, Artūras viską laiko savyje. Ir jei išsiveržia jo priekaištas, vadinasi, kažkas tikrai labai blogai. Kartais tas tylėjimas išmuša iš vėžių. Kaskart turiu spėlioti, kas nutiko, traukti po žodį.

– Kartu dirbate, kartu leidžiate laisvalaikį. Nepavargstate vienas nuo kito?

– Žinoma, trintis yra – juk kartu mes kiaurą parą. Dirbti drauge patogu, bet kartais ir nuobodu. Kai Artūras prieš septynerius metus tapo mano vadybininku, viskas buvo puiku. Dabar pasipykstame. Dažniausiai dėl darbo, o ne dėl asmeninių dalykų.

– Jūsų uždirbti pinigai bendri. Jei nori nusipirkti brangią suknią, visada pasitari su juo?

– Jei būnu viena ir daiktas brangus – taip. Tačiau kai bloga nuotaika, mėgstu ką nors pasidovanoti. Tada pasijuntu geriau. Dėl to Artūras niekada nepriekaištauja.

– Esate išlaidūs?

– Nemokame taupyti, ir tai labai blogai (juokiasi). Tad jei turim pinigų, gyvename plačiai, jei neturim, sėdim namie ir čiulpiam pirštą.

Apie mylimojo santuoką išgirdo ne iš jo

– Užkulisiuose ne paslaptis, kad Artūras mėgsta ironiją. Dozė jos kliūva ir tau.

– Ir kasdien. Aš prie to pripratau, o jo nepažįstantys žmonės kartais įsižeidžia.

– Turėtų būti sunku gyventi su tokiu žmogumi?

– Daug kas stebisi, kad mes iki šiol kartu (juokiasi). Kai nuvažiuojame į svečius, sako: „Cirkas atvažiavo”. Pradedam diskutuoti, o žmonėms atrodo, kad pykstamės.

– Artūras kartą jau buvo vedęs.

– Apie jo buvusius santykius nieko nežinau ir apie tai nekalbu. Artūras traukia moterų dėmesį, turi begales draugų ir draugių. Aš jam dažnai sakydavau: bet juk ir mane gali bet kada palikti? O jis kartoja, kad yra kitoks, kad jam reikia tik manęs. Jei išeis, vadinasi, taip reikėjo. Bet apie tai nesvarsčiau. Aš to nebijau.

– Ar pirmoji Artūro santuoka subyrėjo dėl tavęs?

– Kai su Artūru pradėjome susitikinėti, nežinojau, kad jis vedęs. Sužinojau daug vėliau ir ne iš jo. Nesijaučiu išardžiusi šeimą. Jei toje šeimoje viskas būtų buvę gerai, ji būtų ir likusi. Bet ne man spręsti.

– Teko susitikti su buvusia Artūro žmona?

– Mes net nesisveikiname. Aš jos nelaikau nei prieše, nei drauge – tiesiog nebendraujame.

– Kaip bendraujate su Artūro dešimtmete dukra Indre?

– Ją dažnai parsiveža. Bendraujam, kartais ir pasipykstam. Indrė – protinga mergaitė. Grįždama iš kokios kelionės galvoju ne tik apie Gabrielę, parvežu lauktuvių ir Indrei. Artūras stengiasi jai skirti kuo daugiau dėmesio.

Grožio procedūros – tik Kaune

– Anksčiau skundeisi, kad nepripranti prie gyvenimo sostinėje. Praėjo penkeri metai. Apsipratai?

– Dar ir dabar nežinau visų Vilniaus gatvių. Kai man sako, kad atvažiuočiau į kurį nors rajoną, reikalauju nurodyti pastatą, pagal kurį galėčiau orientuotis. Kai atvažiavau čia gyventi, buvau viena kaip pirštas, neturėjau draugų.

Kai pradėjome draugauti, Artūras visus metus gyveno Kaune. Kiekvieną dieną važinėjo į darbą Vilniuje, kol pagaliau nusprendėme, kad reikia persikelti. Per 2-3 savaites susiradome ir nusipirkome čia butą. Tačiau Kaunas vis vien liks mano miestu. Ten ir tėvai, ir draugai, ir gydytojai, ir dantistai.

– Kiekvieną kartą suskaudus dantį važiuoji į Kauną?

– Kaune ne tik gydausi, bet ir kerpuosi, darausi manikiūrą ir veido procedūras. Ten esnatis salonas „Grožio galerija” man nepakeičiamas. Prieš visus renginius važiuoju, kad ten dirbantys specialistai suformuotų man šukuoseną. Daug ką tai stebina. Tačiau aš prisirišusi prie tų žmonių ir negaliu atsisakyti jų paslaugų.

– Visuose interviu pabrėži, kad tavo nosis – įvaizdžio dalis ir nė už ką nesidarytum plastinės operacijos.

– Tikrai to nedarysiu.

– Paprastai žvaigždės įvaizdžiu rūpinasi ir vadybininkas.

– Niekada Artūras nenurodinėjo, ką turiu rengtis ar kaip atrodyti. Labai nenorėjo, kad kirpčiau plaukus, bet vis tiek nusikirpau. Jis nori, kad nešiočiau trumpus sijonus, o aš jų nemėgstu. Kai apsisegu tokį, Artūrui tikriausiai būna šventė. Iš tikrųjų labiau pasikeitė Artūras, o ne aš. Kai pradėjome susitikinėti, jis buvo grupės „Foje” vadybininkas. Kaip atrodo „Foje”? Taip atrodė ir Artūras Butkevičius: juoda odinė striukė, juodi metalais kaustyti batai buvo jo stilius. Neseniai važiavo su Gabriele pirkti jai kerzinių batų. Pamatęs vienus, tarė: „Kažkada už tokius batus būčiau viską atidavęs”. Laimė, kol kas jų nenusipirko (juokiasi).