Įprasta teigti, esą žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Manau, kad taip nėra. Tai – vienas iš mitų, kuriuo kartais tiki ir patys žurnalistai.
Spaudos įstatyme pasakyta, kad kiekvienas pareigūnas privalo žiniasklaidai teikti informaciją, atsakyti į žurnalistų pateiktus klausimus (neperžengiant savo kompetencijos ribų). Vienu metu taip ir buvo, tačiau valdininkai įžūlėjo ir dabar vaiko žurnalistus, kaip įkyrias muses. Geresnė yra TV žurnalistų padėtis. Jie bent gali nufilmuoti ir parodyti, kaip atsisakoma su jais kalbėtis.
Kodėl taip atsitiko?
Įžvelgčiau dvi pagrindines priežastis. Pirma, nebuvo numatyta sankcijų už įstatymo nevykdymą. Antra, kažkodėl patys žurnalistai negina savo teisių. Gal taip patogiau? Nemanau, kad pareigūnai turi teikti informaciją, susijusią valstybės paslaptimi, prokurorai – apie nusikaltimų atskleidimo mechanizmą, nemanau, kad žurnalistai turėtų dalyvauti uždaruose Vyriausybės posėdžiuose. Bet tai dar nereiškia, kad premjeras ar meras neprivalo atsakyti į klausimus apie privačius interesus (tai daryti juos įpareigoja ir įstatymai), neturi motyvuoti priimtų sprendimų. Tada žurnalistams nieko kito nelieka, kaip gaudyti informaciją „iš kitų šaltinių”.
Policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius viešai paskelbė savo mobilųjį telefoną, kad piliečiai galėtų informuoti apie pastebėtus nusikaltimus. Nežinau, ar policijos komisaras į juos reaguoja. Žiniasklaidoje pasirodė nelabai gražių dalykų apie vieną iš jo pavaduotojų. Deja, nesigirdėjo jokios reakcijos (nei gina, nei baudžia savo tiesioginį pavaldinį). Nereaguoti į žinias apie pareigūnų ir valdininkų nusikaltimus tapo norma. Jeigu žiniasklaida klaidina visuomenę, būtina apie tai pasakyti ir pateikti teisinį įvertinimą. Dabar piliečiai turi pagrindo galvoti, kad teisėsaugai visai nerūpi, kas dedasi mūsų šalyje. Jei taip, kyla klausimas, kam reikalinga prokuratūra, STT, Valstybės kontrolė, nes jų veikla skirta vien žiniasklaidai pasigardžiuoti.
Pavyzdžiui, jau kelerius metus žurnalistai nerimastingai informuoja visuomenę apie naikinamą kultūrinį paveldą, apie žalojamą gamtą, neteisėtas statybas. Niekam nė motais, kad vienas šios istorijos herojų, žiniasklaidos įtartas įvairiais nusikaltimais, Viktoro Uspaskicho pasiūlymu ir Seimo daugumai pritarus buvo išrinktas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku. Vadinasi, vilkui patikėta prižiūrėti avis?
Atsitiktinai Seime niekas postų negauna. Matyt, Uspaskichui reikėjo, kad Antanas Bosas jį gautų. Gal mes tiek degradavome, kad rinkėjams nerūpi, ką jie renka? O teisėsaugininkai atkakliai tyli. Žiniasklaida skaičiuoja, kad prieš penkerius metus Arūnui Kundrotui tapus Aplinkos apsaugos ministru savavališkų statybų pagausėjo. Šio fakto niekas nepaneigė.
Peržvelgę žiniasklaidos paviešintą informaciją apie savavališkas statybas, rasime tarp jų savininkų ir žymiausių Lietuvos politikų bei jų žmonų, net premjerienės pavardę. Ką tada gali nuveikti gamtosaugininkai, pavaldūs tiems patiems pažeidėjams? Tyli ir prokuratūra. Keičiasi prokurorai, bet pažeidėjams nuo to nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Lyg juos globotų pats prezidentas.
O prezidentas aimanuoja dėl tokios padėties, reiškia viešą nepasitenkinimą savavališkomis statybomis draustiniuose, saugojamų teritorijų privatizavimu, prašo žiniasklaidos ir visuomenės paramos. Bet juk žiniasklaida dirba savo darbą.
Nuo prezidento valios nepriklauso, kas gauna Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko postą, bet prezidentas, turintis didelį moralinį autoritetą, kaip žinomas gamtosaugos specialistas gali pareikšti savo nuomonę. O ką skirti ministru, lemia prezidento žodis – tai užfiksuota Konstitucijoje.
Dar keistesnė premjero pozicija: kai Aplinkos apsaugos ministerija tapo visuotinės žiniasklaidos kritikos objektu, Kundrotas suskubo įstoti į Socialdemokratų partiją, o pats Algirdas Brazauskas pasiūlė jį išrinkti ne tik partijos Tarybos bet ir Prezidiumo nariu. Vadinasi, žiniasklaida atlieka triukšmadarės, bet ne ketvirtosios valdžios funkciją. Žinoma, kai kas ją norėtų prisijaukinti. Tai ko gi šaipomės iš Baltarusijos prezidento?