Dirbančioms daugiavaikėms šeimoms – meškerė žuviai pasigauti

Statistikos duomenimis, jauni žmonės neskuba tuoktis, o iš vyresniame amžiuje susituokusių 100-to porų net 60 išsiskiria. Gimstamumas vis mažėja (nuo 2,03 vaiko vienai šeimai 1999 m. iki 1,19 vaiko šiemet) – akivaizdu, jog tautiečiai nebesilaiko prosenelių tradicijų turėti gausias šeimas.

Pasidomėjome, kokiais būdais, valstybei prisiimant įsipareigojimus padėti šeimoms, galėtume sustabdyti tautos išnykimo grėsmę. Seimo narė, Šeimos ir vaiko komisijos pirmininkė Rima Baškienė mano, kad tiek įstatymų leidėjai, tiek vykdomoji valdžia turi priemonių gimstamumui skatinti – tereikia jas kūrybiškai taikyti, kartu ieškant ir naujų būdų.

Demografine padėtimi rūpinamės mažiausiai

– Šią dieną sunkiausiai gyvena jaunos šeimos ir tos, kurios ryžosi auginti daug vaikų, – pripažįsta Seimo narė R. Baškienė. – Čia vėlgi dviprasmiška situacija – daugelis mūsų visuomenės narių daugiavaikes šeimas tapatina su rizikos šeimomis. Lietuvoje yra 17 000 šeimų, priskiriamų rizikos grupei (neprižiūri vaikų, gimdo dėl pašalpų, turi polinkį girtauti), tačiau yra per 50 000 šeimų, auginančių daugiau kaip tris vaikus, kurios yra geros, padorios. Galime tik didžiuotis dar 11 000 šeimų, pavyzdingai auginančių daugiau negu keturis vaikus! Tiesa, visose Europos Sąjungos šalyse mažėja gimstamumas, tačiau esame vieni iš mažiausiai besirūpinančių savo demografine padėtimi. Vaikai sudaro vieną penktadalį Lietuvos gyventojų. Kodėl taip yra, ką daryti, kad gimstamumas šalyje išaugtų, apie tai ir diskutuojama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, – teigė seimūnė.

Pasak Šeimos ir vaiko komisijos pirmininkės R. Baškienės, išmokos bei pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus, sudaro 7 procentus šalies biudžeto – apie 1 milijardą 283 milijonus litų. Praėjusiais metais 13 proc. biudžeto buvo skirta šeimos socialinei apsaugai, bet ar to užtenka? Svarstant apie galimas išmokas vaikams – po 50 litų kas mėnesį vaikui – sulaukta nemažai kritikos, esą, tai per menka parama šeimai, tad diskutuojama dėl galimybės jas padidinti iki 100 litų. Nuo 2008-ųjų Vyriausybės programoje numatyta teikti panašias išmokas piliečiams iki 18-os, o studijuojantiems – iki 24-erių metų. Dabartinė situacija yra tokia: nuo 3-jų iki 7-erių metų vaikams (jų yra 300 000), mėnesio išmokų suma sudaro veik 250 milijonų litų.

„Seime dažnai diskutuojama, jog minimalus darbo užmokestis dirbantiems šeimos nariams – 550 litų artimiausiu laiku turėtų išaugti bent iki 600 litų. Aišku, ne tik gausių šeimų pragyvenimui tokio atlyginimo neužtenka, – pripažino seimūnė. – Tačiau per paskutiniuosius tris metų ketvirčius vidutinė alga jau yra pasiekusi apie 1 300 litų kartelę. O ką daryti su mažas pajamas gaunančiomis daugiavaikėmis šeimomis – tai yra didžiausias mūsų galvos skausmas. Rodos, valstybė daro tam tikrų žingsnių, kad joms padėtų: vienkartinės išmokos, gimus vaikeliui, nuo 750-ies litų išaugo iki 1 000 litų. Išmokos po gimdymo iki vaikui sukaks treji metai, aišku, nėra didelės: kas mėnesį šeima, auginanti vieną arba du vaikus gauna 90 litų, o jeigu šeima didesnė – apie 140 litų. Reikėtų paminėti, jog valstybės remiamos pajamos – 155 litų – nuo šių metų vasario 1 dienos padidėjo iki 165 litų.

Po savo stogu. Ar ilgai?

Seimūnė patikino, jog taip pat bus didinamos kompensacijos už būstą, ir kur kas didesnei daliai vaikų mokyklose bus skirtas nemokamas maitinimas.

„Valstybės biudžete numatomos lėšos būstų statybai: vien per 2004-uosius metus pastatyta apie 7 000 naujų butų socialiai remtinoms šeimoms. Kreditų suteikimas būstų statybai vėlgi išaugo du kartus”, – teigia Rima Baškienė. – Bet kartais pritrūksta ir savivaldybių valdininkų pozicijos, žmoniško požiūrio, nes labai greit priskaičiuojamos šeimų skolos už butą, ir iškart galvojama apie iškeldinimą iš buto. Aš pati dirbau vieno rajono savivaldybės administracijoje, tad pasigendu valstybės tarnautojų įsigilinimo į atskirą šeimos situaciją, stinga tolerancijos ir supratimo, moralinės paramos”, – sakė R. Baškienė.

Išgyvens iš darbo, ne iš pašalpų

„Ne veltui ėmėmės didžiulio darbo, kad sukurtume valstybinės politikos koncepciją. Svarstoma, kokias išmokas skirti daugiavaikėms šeimoms, kad jos galėtų sąžiningai užsidirbti, užuot gyvenusios ir vaikus išlaikiusios iš įvairių pašalpų. Artimiausias Vyriausybės žingsnis būtų – sumažinti pajamų mokesčio procentus, ir jau nuo šių metų vidurio pajusime, kad buvę 33 procentai pajamų mokesčio šeimai sumažės 6-iais procentais. Dirbantis žmogus gaus daugiau pinigų. Iš tikrųjų turime parodyti, jog mūsų valstybėje šeima yra didžiausia vertybė, ir priimdami bet kokius nutarimus, privalome pirmiausiai pagalvoti, kaip tai atsilieps gausiai dirbančiai šeimai”, teigė Seimo narė.

„Kalbėjausi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistais apie kuriamus naujus įstatymus: galbūt vertėtų jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, kompensuoti palūkanas už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti, taip pat – laipsniškai didinti tėvystės pašalpas dirbantiems tėvams. Kryptingai siekiant stiprinti šeimą, pastariesiems derėtų mokėti 100 procentų darbo užmokesčio. Kaip tik šie mūsų komisijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti sprendimai turėtų keisti ir mūsų visuomenės nepalankų požiūrį į daugiavaikę šeimą.

Beje, svarbus ir visuomenės pasirengimas kurti šeimą. Dabar daugelis politikų džiaugiasi, jog mokyklose turime įvairių pilietinio ugdymo programų, tarp jų – lytinio švietimo pamokas, tačiau dar nėra priimta pasirengimo šeimai programų. Vaikams kuo anksčiau turėtų būti diegiamas supratimas apie tai, kokia vertybė yra šeima, ir jie turi būti mokomi atsakomybės”, – kalbėjo seimūnė.

Didelė problema – ne tik gausių šeimų paaugliai, nerandantys galimybės užsidirbti kiek pinigėlių per vasaros atostogas. „Vertėtų darbdavius skatinti per pajamų mokesčių politiką – įdarbinus vaikus, atleisti juos nuo tam tikrų mokesčių. Taip pat skatinti ir darbdavius, kad šie priimtų į darbą vyresnes kaip 40-ies metų moteris” – siūlo R. Baškienė.

„Aš raginčiau vyresnio amžiaus žmones, auginančius šeimas, neprarasti vilties, ir vis iš naujo bandyti naujas galimybes užsidirbti pinigų. Ne paslaptis, jog rizikos grupei priklausančios šeimos gimdo vaikus dėl tos pasigailėtinos priežasties, jog „su kiekvienu gimusiu kūdikiu į šeimą ateina 1 000 litų”, – sakė R. Baškienė.

Vien dienos centrų nepakaks

Ji teigė, jog seimūnės moterys, ir nevyriausybinės organizacijos, ir Moterų organizacijos kuria projektus, kaip įkurti kuo daugiau Vaikų dienos centrų. Savivaldybės turėtų savo ruožtu pasirūpinti, kad jų teritorijoje tokių centrų užtektų. Dabar ruošiami ir savivaldybių socialiniai darbuotojai, einantys į šeimas – prevenciniam darbui: jie stebi, kaip šeimos, auginančios vaikus, pasirengusios juos pamaitinti, ar turi mokymosi priemones lankantiems mokyklas vaikams, ar šie nepatiria tėvų smurto ar yra tinkamai prižiūrimi.

Rengiamas įstatymas, kad alimentų išsireikalauti iš tėvo motinai nebereikės – juos išieškoti pasirūpins savivaldybės (tokia praktika jau taikoma Latvijoje). Jeigu šeimos galva suserga, socialinis draudimas moka jam 80 procentų atlyginimo; tačiau dar neapsaugoti tie žmonės, kuriems darbdaviai atlyginimus moka vokeliuose.

Būtina pagaliau priimti įstatymą, pagal kurį smurtaujantys vyrai turėtų išeiti iš namų, o ne juos palikti skriaudžiamos, sumuštos moterys su vaikais…

Beje, dviejų švedų viešnagė Klaipėdoje leido pamatyti mūsų situaciją svečių akimis, o kartu palyginti, kaip panašios problemos sprendžiamos kitapus Baltijos.

„Lietuvės mamos nuostabios”

„Dievas žino, kiek metų jums dar reikės labdaros”, šypsodamiesi sakė švedai, kuriuos sutikome Melnragėje, agentūros „Visos Lietuvos vaikai” Klaipėdos skyriuje. Ponai Akė Niugremas (Ake Nygrem) ir Stigas Ohlimas (Stig Ohlim) iš „Lithuminn Group” jau penktus metus į Lietuvą veža labdarą, kurią surenka DAKAPOV labdaros organizacija, jungianti filantropus iš Norvegijos, Švedijos ir Suomijos. Svečiai sakė, jog labdarą aukoja apie 95 procentai pasiturinčių tų šalių piliečių.

„Mes matome, jog daugiau kaip pusės Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos sunkios. Tačiau matome ir gerų pokyčių”, – sako ponas Akė, iš pradžių vežęs į mūsų šalį daug medikamentų, lovų ligoninėms, apie 20 tonų drabužių medicinos personalui. Paskutiniu metu veža reikalingiausių daiktų ir drabužių, avalynės vaikų namams ir socialiai remtinoms šeimoms.

Labiausiai geradarius sukrėtė girtuoklystė ir narkomanija šeimose. Akei teko lankytis ir sąvartyne, kur gyvena beviltiški žmonės, tačiau ir šeimose jam teko pašiurpti, neradus namuose nieko valgomo, tik nugertą degtinės butelį ant stalo.

„Lietuvės mamos nuostabios, pasiaukojančios, rūpestingos”, – pastebi svečiai. – Tačiau tėvai tik geria alų, ir toks įspūdis, kad jie už šeimą visiškai neatsako”. Švedijoje šeimos augina po du vaikus – didesnių šeimų dar pasitaikydavo praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Atsakymas, kodėl švedai negimdo daugiau, nei pora vaikų, nors materialinės sąlygos leidžia, mane kiek suglumino: „Esam ne katalikai. Be to, turime galimybę reguliuoti gimstamumą, ir vaikas gimsta tikrai laukiamas, o ne „netyčiukai”. Švedai žino, kad sovietmečiu daugiavaikės motinos gaudavo didvyrių medalius, ir mano, kad gausios tarybinės šeimos turėdavo didelių lengvatų. (Galingos būta propagandos, ar ne?).

Švedijoje yra labai mažai vaikų namų, ir natūralu, kad šeimos įvaikina našlaičius. „Mūsų valstybėje ypatingas dėmesys skiriamas vaiko socialinei apsaugai. Kas mėnesį tėvai už vaiką gauna 1000 kronų (apie 368 litus). Vaiko saugumu rūpinasi ne tik įvairios valstybinės vaikų teises ginančios institucijos – bažnyčių bendruomenės žino kiekvienos šeimos reikalus. Vartojančių kvaišalus šeimų vaikams ten skiriama socialinė pagalba, o tėvams – privalomos psichologo konsultacijos. Tiesa, Švedijoje jauni žmonės nesituokia, gyvena kartu, ir tiek. Bet nesvarbu, ar esi ištekėjusi, ar vieniša, vaikui yra tokios pat socialinės garantijos – motinos per metus už vaiką gauna, berods, 4 000 kronų (apie 1472 litus). Beje, mokyklose VISI vaikai nemokamai maitinami. Tėvai nemoka ir už kelionę į mokyklą, net jei vaiką tenka vežti ir parvežti taksi.

Paklausti, ar savo filantropija švedai mums nedaro meškos paslaugos, svečiai atsako žiną, jog mūsų žmonės gyvena iš pašalpų, nes labai menkas darbo užmokestis. „Turėtų prie Seimo, savivaldybių susirinkti visos šalies motinos ir moterys, ir reikalauti, kad šeimai būtų suteikta galimybė dirbti, ir žmoniškai gyventi. Turėtų pasikeisti politikai, privertę visuomenę pasiekti tokį nuopolio finišą. Naujai atėjusieji gal sugalvotų kažką kitaip”, – sako ponai Akė ir Stigas.

Jie pasakojo, jog paaugliai Švedijoje vasarą dirba: daugiausia tvarko parkus, daržus, kapines. Bažnyčios bendruomenės garantuoja, jog 5-ias savaites per vasarą bet kuris vaikas gali padirbėti. Nuo 6-ių iki 18-os metų vaikai mokosi gimnazijoje, vėliau amatų mokykloje arba universitetuose. Mokymas nei universitete, nei specialiojoje mokykloje yra nemokamas. Švedai palinkėjo mūsų vaikams siekti išsilavinimo – tai esąs ateities pagrindas. Švedijoje iš darbininkų šeimų vaikų aukštąjį išsilavinimą irgi pasiekia apie 20 proc., iš tarnautojų – apie 80 proc. „Jeigu vaikai matys, kad jų tėvai siekia mokslo, dirba, tai ir jie seks jų pavyzdžiu”, – reziumavo svečiai.