Kino klube „Penkios žvaigždutės” viešėję aktorė Gražina Baikštytė
ir operatorius Algimantas Mikutėnas atviravo apie sunkumus, kylančius dviem kūrybingoms asmenybėms gyvenant po vienu stogu
Tarp Šv.Valentino dienos triukšmo ir Vasario šešioliktosios rimties nepasimetė kino klubo „Penkios žvaigždutės” renginys. Praėjusį trečiadienį į susitikimą su kauniečiais atvyko kino aktorė Gražina Baikštytė ir operatorius Algimantas Mikutėnas.
Pirmąkart svečiuose – šeimyninis desantas
Iki šiol svečiai į kaunietišką kino klubą atvykdavo po du. Vėlų rudenį Vytauto Žalakevičiaus atminimo vakare dalyvavo aktoriai Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis. Šių metų renginių ciklą jau sausio pradžioje pradėjo režisierius Almantas Grikevičius ir aktorė Eugenija Bajorytė. O šią savaitę sulaukėme tikro šeimyninio desanto – tėtį su mama į Kauną atlydėjo Gražinos Baikštytės ir Algimanto Mikutėno dukra Marija, pasirinkusi kino vadybininkės profesiją. Po ilgokai trukusio malonaus pabendravimo su svečiais buvo parodytas Baltarusijos kinematografininkų daugiau nei prieš du dešimtmečius sukurtas filmas „Sekmadienis nuo 11 iki 17”, kuriame visi trys šauniosios šeimynėlės nariai vaidino… pačius save.
Gražina Baikštytė išgarsėjo dar tada, kai vienas „Nemuno” viršelis buvo papuoštas Romualdo Rakausko sukurtu fotoportretu, lakoniškai pavadintu „Gražina”. Debiutas lietuviškame kine įvyko vėliau. O prieš tai – žinoma, studijos. Aktorinio meistriškumo paslapčių gražioji kaunietė mokėsi Maskvos visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute, kur tuo metu studijavo ir du neperskiriami Algimantai – Mikutėnas ir Puipa. Abu draugai tada jau buvo sukūrę mėgėjišką filmą nekukliu pavadinimu „Noriu būti genijus”. Vėliau jų keliai dar ne kartą susikirto, ir kiekvienas bendras filmas tapdavo ryškiu lietuviško kino įvykiu. Pernai pasirodęs „Dievų miškas” net tapo labiausiai žiūrimu Lietuvoje filmu, aplenkęs holivudines pramogas.
Lietuvių kinui buvo nereikalinga
G.Baikštytė taip pat debiutavo A.Puipos filme. „Atpildo diena” (1975 m.) buvo ne tik aktorės pirmasis, bet ir paskutinis filmas Lietuvos kino studijoje. Neskaitant mažo epizodo Almanto Grikevičiaus „Jo žmonos išpažintyje” (1986 m.) ir ekranuose nerodyto režisieriaus G.Lasinsko kursinio darbo „Mažųjų gulbių šokis” (1984 m.), vienintelė diplomuota lietuvių kino aktorė lietuviškam kinui buvo nereikalinga. Užtat Maskvos, Leningrado, Kijevo, Kišiniovo, Talino ir Minsko kino studijose ji sukūrė nemažai pagrindinių vaidmenų.
Paprašyta prisiminti svarbiausius savo vaidmenis kine, G.Baikštytė visų pirma paminėjo Vilkio Kolinzo mistinės melodramos ekranizaciją „Moteris baltais drabužiais”, kurioje jai teko vaidinti net du pagrindinius vaidmenis, filmą „Aš – aktorė”, kuriame ji persikūnijo į legendinės rusų tragikės Veros Komisarževskajos seserį, ir garsaus teatro režisieriaus Anatolijaus Efroso dramą „Ketvirtadienį ir daugiau niekada”, kurioje teko laimė vaidinti šalia jau mirusių klasikų Inokentijaus Smoktunovskio ir Olego Dalio.
Belaukdama vaidmenų rašo straipsnius
Į lietuvių kiną G.Baikštytė sugrįžo tik dabar. Ją galima pamatyti Kęstučio Gudavičiaus filme „Normali pora”, pasakojančiame apie pirmąją savo krizę išgyvenančią jauną porą. Šis filmas pateikiamų problemų rimtumu, pastatymo solidumu ir profesionalumu išsiskyrė plačiai išreklamuotame jaunų kūrėjų projekte „AXX” . Filmas imponuoja dar ir tuo, kad jame susipina keli žanrai – nuo juodosios komedijos iki socialinės dramos, yra net magiškojo realizmo užuomazgų.
Nemėgstanti ramiai sėdėti ir laukti vaidmenų G.Baikštytė veiklos tuštumą užpildo aktyvia žurnalistine veikla. O į klausimą, ar lengva dviem ambicingoms meninėms asmenybėms gyventi po vienu stogu, G.Baikštytė su šypsena atsakė: „Ir taip, ir ne. Lengva ir įdomu, kad galime kalbėtis tik mums abiem suprantama kalba apie kiną, muziką, apskritai – apie meną. Sunku, kai kiekvienas pradedame manyti, kad būtent jo darbas yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias. Tuomet atsiranda netgi kvaila ir juokinga konkurencija” .
Londone sutiko kaip tikrą žvaigždę
Algimantas Mikutėnas, artimiausių draugų dažniausiai vadinamas tiesiog Miku, yra ne mažiau ryški asmenybė. Kažkada dėl kino paaukojęs muzikinę karjerą (mokėsi groti akordeonu, bet paskui šį instrumentą pardavė ir nusipirko kino kamerą), jis savo tiesioginiais mokytojais laiko lietuvį Joną Gricių ir tuos plataus pasaulio operatorius, kurie filmavo jam labiausiai patikusius filmus – Federiko Felinio, Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio šedevrus. „Filmavimo aikštelėje visada turi tvyroti 380 voltų įtampa, – kino klube atviravo Mikas, – tik tada menininkas tampa savotišku laidininku ir gali transliuoti savo mintis žiūrovams. Jeigu to nėra, bus ne menas, o paprasčiausia „chaltūra”.
Tarp kinematografininkų sklando daug legendų apie Miko charakterį, darbštumą, reiklumą sau ir kitiems. Bet be šių jo savybių nebūtų tokių gražių rezultatų. Visai neseniai „Dievų miško” režisierius A.Puipa taip įvertino savo draugo ir bendražygio indėlį į bendrą veiklą: „Mikas buvo visos grupės siela. Linksmoji filmavimo dalis. Jis užtikrintai ir profesionaliai dirbo ekstremaliomis sąlygomis. Iš vienos geriausių kino laboratorijų Londone nuolat ateidavo pranešimai, kad operatoriaus darbas atliktas tobulai, nereikėjo taisyti nė vieno kadro. Kai prasidėjo montažo darbai, ir Mikas išvyko į Londoną, ten buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė”.
Miko portretas būtų ne visas be dar vienos detalės, kurią jis pakomentavo pats: „Man visada geriau sekasi su moterimis. Aš jas labai myliu. Pats esu moteriškas – augau tik su motina, vyriškos jėgos ir absurdiškos tvarkos nežinojau. Mano profesija – kurti vizualųjį grožį. Stengiuos, kad kiekviena mano filmuojama aktorė atrodytų kaip Merilin Monro”.