Nostalgiją slopina nuoskaudos

Anksti iš didžiojo sporto pasitraukę buvę Lietuvos olimpiečiai priversti išsižadėti snieguotųjų trasų, kad užsidirbtų pragyvenimui

Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavę sportininkai šiomis dienomis prisimena tai, ką yra išgyvenę baltosios olimpiados trasose. Jie geriausiai žino, ką jaučia šiandieniniai didžiausios sporto šventės dalyviai.

Nors daugelis buvusių olimpiečių nutolo nuo profesionalaus sporto ir slidinėjimo kostiumus iškeitė į trenerio, krupjė ar apsaugininko aprangą, tačiau negali likti abejingi Turine kunkuliuojančioms aistroms.

Savo karjeros viršūnėje jie sulaukdavo negailestingos sirgalių ir sporto funkcionierių kritikos, tačiau, po pirmųjų lietuvių startų Turine aiškėja, kad jauniesiems šalies sportininkams buvusiųjų rezultatai taip ir lieka tik svajonėmis.

R.Panavas perteikia patirtį ir žinias

Vienoje sostinės mokykloje neįprastas sujudimas – garsus treneris atvyksta ieškoti talentingų vaikų. Tiesa, daugelio paauglių entuziazmas kiek priblėsta: tuoj pat pasirodys ne krepšinio, futbolo, lengvosios atletikos, bet slidinėjimo strategas. Moksleiviai išklauso trisdešimt ketverių metų trenerio patarimus, atsako į klausimus, kai kurie pasižada ateiti bent jau į pirmąją treniruotę. Tik nedaugelis vaikų žino, kad tas treneris – net ketverių žiemos olimpinių žaidynių dalyvis, vienas garsiausių šalies slidininkų Ričardas Panavas. Tai atletas, atlaikęs ne vieną į jį paleistą kritikos strėlę, nors olimpinių žaidynių trasose sugebėdavo aplenkti septynias dešimtis varžovų ir patekti į trisdešimtukus. Keliasdešimt lyderiaujančių atletų slidinėjime ir biatlone paprastai priskiriami elitinei sportininkų grupei.

Skambių pergalių ir medalių R.Panavas taip ir neiškovojo, tačiau ir baigęs profesionalo karjerą jis nenutolsta nuo sporto. „Ir pats dažnai šliuožiu, ir vaikus treniruoju, – sako vyras, vos pasibaigus jaunųjų sostinės slidininkų treniruotei. Jis tebėra geros sportinės formos, tačiau dienomis skuba į dar vieną darbovietę. Kokią – nutyli. Sako nežinąs, ar dar ilgai ten dirbs.

„Aišku, būtų galima dirbti tik treneriu, bet ar už tris šimtus pragyvensiu?“ – nesigirdi džiaugsmo garsaus žiemos sporto šakų atstovo balse. Jo ir nereikėtų tikėtis: R.Panavas mato, kad jo bendraamžiai vis dar startuoja olimpinėse žaidynėse, o tokių pat metų vokietis biatlonininkas Svenas Fišeris net tapo olimpiniu čempionu.

„Lietuvoje niekada neturėjome gerų bazių. Nesame blogesni nei už estus, nei už kitus slidininkus. Su dabar puikiai startuojančiais estais buvome vienodo pajėgumo, tačiau vėliau jie atitrūko, nes turėjo geresnes treniravimosi sąlygas. Nuo to priklauso ir rezultatas“, – iki šiol nuoskaudą dėl neišnaudotų galimybių olimpinėse žaidynėse jaučia pakankamai sėkmingai startavęs atletas. Aukščiausias jo sportinis pasiekimas – 23-ia vieta pasaulio slidinėjimo čempionate.

Sunkiai prisitaikė prie pakitusio gyvenimo

Buvusio olimpiečio treniruojami vaikai bando tobulėti tokiomis pat prastomis sąlygomis, kaip prieš kelerius metus treniravosi ir jis pats. Daugelis jaunųjų sportininkų supranta, kad pasauliniuose sporto renginiuose vargiai iškovos medalį, tačiau, kaip ir R.Panavas, tiesiog nori čiuožti. „Siekiu perduoti savo patirtį. Visuomet tikiu, kad atsiras talentingas sportininkas“, – viliasi buvęs olimpinis žaidynių dalyvis.

Įspūdžių ir prisiminimų iš didžiausios pasaulio sporto šventės nestokojantis vyras su didžiuliu jauduliu seka ir dabartinių mūsų šalies atstovų startus. „Nesunku suprasti, ką jie išgyvena. Svarbu, kad neprarastų noro tobulėti“, – jaunimą ragina R.Panavas, nors pats patyrė, ką reiškia skambių pergalių neiškovojusiam atletui baigti sportinę karjerą.

Net olimpinė čempionė Vida Vencienė yra prisipažinusi, kad ant vinies pakabinusi slides ilgai negalėjo susitaikyti su aukštyn kojomis apsivertusiu gyvenimu. R.Panavui buvo gerokai sunkiau, po Solt Leik Sičio olimpinių žaidinių jis net ryžosi likti Jungtinėse Valstijose ir ten dirbti juodą, bet gerai apmokamą darbą.

„Ir Lietuvoje nebuvo lengviau. Niekas į mane nežiūrėjo kaip į buvusį sportininką. Negaliu pasakyti, kad jau galutinai prisitaikiau prie pakitusio gyvenimo. Kuo mažiau galvoji, tuo mažiau širdį skaudą“, – kalba buvęs atletas, niekada nesigailėjęs, kad kone du dešimtmečius paaukojo sportui.

„Galiu gailėtis tik to, kad jaučiuosi ne viską padaręs, tačiau nemėgstu skųstis. Gyvenime, kaip ir sporte, už tave niekas nieko nepasieks“, – tvirtą charakterį demonstruoja Vilniaus pedagoginį universitetą baigęs vyras. Dirbti į mokyklą jis taip ir nenuėjo, tačiau sako bent kol kas į nieką nekeistų mėgstamo vaikų trenerio darbo.

G.Jasinskas negali pamiršti nuoskaudų

Kauno Kleboniškio miške čiuožiantis vyras atrodo gerokai labiau pasitikintis savimi nei kiti šio sporto entuziastai. Tik profesionalų varžybose teko matyti taip meistriškai slides valdančius sportininkus. Dažnai čia slidinėjantys vaikai šnabždasi, kad tas vyras Lietuvai atstovavo net dviejose olimpiadose, bet nė vienas nežino, ar tai tiesa. Jie visiškai teisūs. Biatlonininkas Gintaras Jasinskas ne tik atstovavo, bet kaip lygus su lygiais grūmėsi su to meto pasaulio biatlono elitu. 19-ta vieta Albervilio olimpinėse žaidynėse į Gintarą Jasinską vertė atsisukti ne vieną sporto aistruolį.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje jį pažinojo jau gerokai anksčiau, čia gerbė sovietinius biatlono čempionus. Be to, ne taip dažnai lietuvių sportininkai sugebėdavo įveikti visus varžovus ir tapti TSRS čempionais. Dabar jis varžosi pats su savimi: Kleboniškio trasose – nė vieno jo verto varžovo.

Paradoksalu, tačiau būtent kovingumas prieš gerą dešimtmetį jį privertė atsisveikinti su didžiuoju sportu. „Visuomet sakydavau, ką galvoju, tačiau tuometiniam treneriui Viliui Repšiui tai nelabai patikdavo. Dabar nenoriu prisiminti, bet sugebėjau atskleisti ir finansines machinacijas. Jei ne federacijos spaudimas, būčiau sportavęs iki šiol“, – sako 38-erių metų vyras, vis dar kupinas sportinio pykčio ir fizinių jėgų.

Keliasdešimt kartų Lietuvos čempiono titulą laimėjęs vyras neberūpi biatlono funkcionieriams, vertinga nelaikoma nei jo patirtis, nei žinios. „Nesistebiu, kad dabartiniai lietuvių startai tokie prasti. Manau, kad pasirengimas turėtų vykti pagal visai kitokį grafiką“, – sako pastaruosius metus Kaune gyvenantis marijampolietis.

G.Jasinskas tąsyk slidinėjo dieną, nes į darbą reikėjo tik vakare.

Saugo Kauno objektus

G.Jasinsko bendradarbiai taip pat nežino, kad įvairius objektus Kaune saugantis vyras – vieno geriausių visų laikų rezultatų žiemos olimpinėse žaidynėse autorius. Jo santykį su didžiuoju sportu išduoda tik gerokai didesnis domėjimasis baltąja olimpiada, ypač lietuvių startais.

Apsaugininko darbas nėra tas, apie kurį G.Jasinskas svajojo atstovaudamas Lietuvai olimpinėse žaidynėse, tačiau geresnio jis kol kas nesugebėjo rasti. „Esu baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, tačiau mokytojų dabar niekam nereikia, o treniruoti vaikų niekas nekviečia“, – apgailestauja buvęs biatlonininkas.

„Kai tik nedirbu, visuomet per televizorių žiūriu varžybas. Aišku, gaila, kad Karolis Zlatkauskas liko paskutinis, galiu suprasti, ką jautė sportininkas“, – atvirai kalbėjo G.Jasinskas ir pridūrė manąs, kad jaunasis lietuvis sugebės atsitiesti.

Sportininkas sugeba išgyventi iš ne itin didelės apsaugininko algos. „Negaliu skųstis, esu laimingas žmogus, tačiau kaip treneris norėčiau grįžti į žiemos sportą“, – vis dar viliasi atletas, prieš keliolika metų žygiavęs olimpiniuose Albervilio ir Lilehamerio stadionuose.

V.Zybaila žarsto žetonus

„Žiūrėk, kad neapleistų sėkmė“, – iki šiol tokius raginimus girdi buvęs olimpietis Vladislovas Zybaila, tačiau nebe slidinėjimo trasoje, o prie pokerio ar kitų kortų žaidimų stalų. Viename sostinės kazino dirbantis Nagano ir Solt Leik Sičio žaidynių dalyvis įprato, kad dabar svarbiausias jo darbo instrumentas – ne tvirtos kojos, o miklios rankos.

Laimėti norintys lošimo namų lankytojai nežino, kad jiems kortas meta ne ką mažiau azartiškas žmogus, žinantis, kad varžybų trasoje adrenalinas išsiskiria gerokai greičiau nei prie bet kurio lošimo stalo. „Nepaisant to, man šis darbas patinka, kol kas neplanuoju, kas bus ateityje. Su žmona galime patogiai gyventi ir išlaikyti mudviejų sūnų“, – svarbiausią motyvą, kodėl toks jaunas baigė sportinę karjerą, nejučiomis įvardija buvęs olimpietis.

Nuolat slėgusios skolos ir kasdieniai nepritekliai V.Zybailą privertė pamiršti slides. „Nebežinojau, kaip toliau gyventi. Nuėjau pas žiemos olimpinių žaidynių misijos vadovę Vidą Vencienę ir paklausiau, ką man daryti. Ji patarė baigti sportinę karjerą“, – prisimena buvęs slidininkas. Jis negalėjo nesuprasti olimpinės čempionės ir įtakingos sporto funkcionierės žodžių, jie reiškė ne ką kita – tiesiog didesnio finansavimo sportininkas negaus. 2002-aisiais V.Zybaila turėdavo tenkintis 500 litų mėnesinėmis pajamomis.

„Aišku, niekas per prievartą nevarė, tačiau be pinigų rezultatų tikrai nepasieksi. Be to, sveikau po traumos, nenorėjau rizikuoti. Prisipažinsiu, buvo sunku atlaikyti po Solt Leik Sičio olimpinių žaidynių užgriuvusią kritiką“, – kalba trisdešimt vienerių buvęs slidininkas. Jo geriausias rezultatas baltojoje olimpiadoje – 44-oji vieta.

V.Zybaila iki šiol mano, kad neišnaudojo visų savo galimybių, bet sako niekuomet nesigailėjęs, jog nusprendė palikti sportą. „Šiandien bent jau nereikia galvoti, už ką pavalgyti, nors baigus sportinę karjerą nebuvo lengva susikurti naują gyvenimą“, – sako mėgstamą krupjė darbą radęs sportininkas.

Be abejonės, jo namuose vis dar yra ne viena slidžių pora, tačiau sūnui jis niekuomet nepatars tapti profesionaliu žiemos sporto šakų atletu. V.Zybaila savo kailiu patyrė, ką reiškia visiškas sporto valdžios abejingumas ir nuolatinis gerų rezultatų reikalavimas. „Yra gerokai daugiau sričių, kuriose galima save realizuoti“, – sako buvęs sportininkas, pamiršęs griežtą atletų dienotvarkę. Dabar jam tenka dirbti ne tik dienomis, bet ir naktimis.

Žiemos sportas – visas K.Strolienės gyvenimas

Ignalinoje ši vaikų biatlono ir slidinėjimo trenerė vis dar gerbiama labiau už kitus. Ji savo atsidavimu ir energija sugeba uždegti jaunąją kartą, juo labiau kad daugelis žino: jų trenerė yra pasiekusi tai, apie ką svajoja daugelis pradedančiųjų. Kazimiera Strolienė dalyvavo net trejose olimpinėse žaidynėse ir tikrai nepadarė gėdos savo šaliai, ne kartą patekdama į stipriausių sportininkų trisdešimtukus.

Po Nagano olimpinių žaidynių sportininkės karjerą baigusi olimpietė nė savaitei nepamiršo slidžių, biatlono šautuvo ar sniego. „Tai – mano gyvenimas“, – nė nemirktelėdama sako Ignalinoje gyvenanti ir dirbanti slidininkė. Kai ji kalba apie biatlono ar slidinėjimo varžybas, net jos akys išduoda, kad moteris neturi didesnės gyvenimo meilės už žiemos sportą. „Pas mus visi tokie, – ragina nesistebėti. – Uždirbame po 1000 litų, bet už savo lėšas ir vaikus nuvežame į varžybas. Kitaip negaliu, žinau, kad nerungtyniaudami jie netobulės“.

Mamos pėdomis žengia ir vyresnysis sūnus, pastaruoju metu startuojantis ir tarptautinėse varžybose. „Gaila, kad šiek tiek vėlai pradėjo sportuoti, tačiau po truputį atsiskleidžia“, – giria sūnų. Gerų žodžių buvusi olimpietė negaili ir kitoms savo auklėtinėms – jos vadovaujamoje grupėje yra per 20 mergaičių. Trenerė supranta, kad daugelis jų nepasieks aukštumų, bet sako visuomet besitikinti sulaukti išskirtinio talento.

„Gal toks žmogus Lietuvoje išpopuliarintų žiemos sportą, gal atsirastų šiokia tokia strategija, internatai, kuriuose būtų atrenkami gabiausi vaikai. Svajojame, kad Lietuvoje būtų sukurta bent Estijoje esanti infrastruktūra“, – viliasi buvusi olimpietė ir po akimirkos lipa ant slidžių – po keliolikos minučių ji jau turi būti Ignalinos miškų trasoje.

Kol yra sniego, buvusi olimpietė pamiršta ir savaitgalius, ir pietus. Ji žino, kad privalo išnaudoti visas galimybes. „Esu tikra, kad jei tokie biatlonininkai, kaip Liutauras Baryla, būtų tęsę karjerą, šiandien turėtume geresnius rezultatus“, – įsitikinusi K.Strolienė. L.Baryla dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse, tačiau dabar taip pat nutolo nuo sporto.

Olimpiniai čempionai didžiajame sporte

Kai kurie anksčiau olimpinėse žaidynėse startavę lietuviai šiemet į olimpiadą atvyko kaip treneriai ar oficialūs asmenys. Kalgario olimpinių žaidynių čempionė ir trečiosios vietos laimėtoja Vida Vencienė tapo mūsų šalies olimpinės misijos vadove, jai atidarymo ceremonijos metu buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą.

JAV biatlono rinktinei vadovauja Sarajevo (1984 m.) žiemos žaidynių čempionas Algimantas Šalna. Lietuvis JAV vertinamas kaip puikus šios sporto šakos specialistas.

Jungtinėse Valstijose gyvena ir Nagano olimpinių žaidynių dalyvis JAV lietuvis kalnų slidininkas Linas Marius Vaitkus, jis olimpiadoje yra iškovojęs 25-ąją vietą.

Be jau minėtų ir šiemet Lietuvai atstovaujančių sportininkų mūsų šalies garbę baltojoje olimpiadoje dar yra gynę 24-erių visaginietis Vadimas Gusevas ir pirmasis Lietuvos atstovas žaidynėse – greitojo čiuožimo meistras Kęstutis Bulota. Jis olimpinėse žaidynėse debiutavo 1928 metais. Sankt Morice vykusiose žaidynėse lietuvis 10 000 metrų rungtyje iškovojo 5-ąją vietą. Po olimpinių žaidynių praėjus 14 metų mirė tremtyje.

Per visą žiemos olimpinių žaidinių istoriją Lietuvai atstovavo vos 17 olimpiečių, 7 jų šiomis dienomis Turine varžosi su pajėgiausiais planetos atletais.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.