Tuo metu, kai persų caras Kiras šturmavo Babiloną, jo gyventojai, graikų istoriko Herodoto ir Ksenofonto liudijimu, lyg niekur nieko linksminosi. Negi kariausi per šventę… Taigi Babiloną atidavė be mūšio. Tas faktas mūsų nė kiek nestebins, kai sužinosime, kaip gyveno babiloniečiai.
Babiloną už jo palaidą gyvenimo būdą keikė daug kas, tarp – jų ir Biblija. Pasak Biblijos mito apie Babelio bokštą, ,,kuris turėjęs pasiekti dangų, bet likęs nepastatytas, nes Dievas nubaudęs statytojus už išdidumą ir sumaišęs kalbas, todėl jie negalėję susikalbėti”. Krikščionys seniausią pasaulio miestą netgi vadino vieta, kurioje gimė Antikristas. Patys suprantame, ką tai reiškia…
XIX a. pabaigoje Babiloną užplūdo archeologai. Po ilgų ir kruopščių kasinėjimų, tyrimų jie galutinai įsitikino, kad miestas išties kadaise gyvavo ir buvo ant Eufrato krantų. Paaiškėjo ir kai kurių kitų detalių, atskleidusių nemažai Babilono paslapčių.
Mardukas ir Ištar
Šis didžiulis ,,nuostabus ir savo grožiu pritrenkiantis” miestas, turto ir skurdo simbolis, buvo įkurtas apie 4000-uosius metus prieš Kr. Babiloną puošė daugybė didžiulių rūmų ir šventyklų, supo stora gynybinė siena (kai kur jos storis siekė net 12 metrų), turėjusi 360 sargybos bokštelių. Į pietus nuo karaliaus rūmų glaudėsi Marduko šventykla. Mardukas – svarbiausias babiloniečių Panteono dievas. Kitaip jį dar vadino ,,dievų tėvu”, ,,valdovų valdovu”. Beveik 90 metrų aukščio Panteonas buvo kūgio formos, statytas pakopomis. Virš šventyklos sklendė 23,5 tonos svėrusi auksinė Marduko statula. Tais laikais pastatyti tokį dangų remiantį statinį buvo išties stebuklo vertas dalykas ir tai buvo vertinama kaip neišpasakytas žmonijos įžūlumas (matyt, iš čia kilusi legenda apie Dievo bausmę dėl žmonių puikybės).
Babiloniečiai turėjo ir savąją Venerą – deivę Ištar (graikų istorikai ją vadino Melita). Tai buvo derlingumo, kūniškos meilės, karo ir keršto simbolis. Per pagrindinę babiloniečių šventę Ištar buvo dievinama kaip viena svarbiausių dievų. Kaip šiandienos civilizacijų, taip ir Babilono civilizacijos laikais svarbiausia metų šventė buvo Naujieji metai. Per šią šventę ,,dievas tėvas” santuokos saitais susijungdavo su ,,deive motina”. Ir, kaip įprasta daugumai Mažosios Azijos tautų, šis religinis įvykis turėjo labai stiprių seksualinių motyvų.
Babiloniški Naujieji metai
Aukštutiniame Marduko šventyklos viršutiniame aukšte buvo įrengtas kambarys, kuriame buvo tik stalas ir gultas. Visus metus čia viena vaidilutė laukdavo Marduko. ,,Dievų dievas” pasimatymui neskirdavo specialaus laiko, jis galėdavo bet kada aplankyti ,,paruoštą guolį”. Tačiau per Naujuosius metus žemesnės kastos žynė turėdavo užleisti vietą kokiai nors aukštesnio socialinio sluoksnio personai, kuri čia ir ,,susijungdavo šventais saitais” su valdovu. Šis ritualas buvo didžiausia paslaptis. Žinoma tik tai, kad ,,dievo nuotaką” parinkdavo aiškiaregys. Tai būdavo valdovo giminaitė arba mergina, priklausanti aukštuomenei. Daugelis Babilono valdovų troško, kad šiai ceremonijai būtų atrinktos jų dukterys. Taigi senovės babiloniečiai kraujomaišos nelaikė nuodėme.
Žinoma ir tai, kad nė viena žynė po šių ,,vestuvių” nepastodavo. Babiloniečių ritualas neturėjo tikslo apvaisinti. Tai buvo iškilmingas lytinis aktas, kuris turėjo garantuoti dievų palankumą. Babilono religinį lytinį aktą iškėlė į neįsivaizduojamas aukštumas, tai buvo valstybinės reikšmės įvykis. Tik kultinės santuokos galėjo garantuoti, kad užderės geras derlius, klestės šeimos, gausės gyvulių bandos.
Tuo metu paprasta liaudis kartu su deivės Ištar žemiausios kastos žynėmis ,,šventosios poros” jungtuves linksmomis orgijomis švęsdavo vadinamuosiuose Meilės rūmuose. Ir bėgant metams tai, kas anksčiau buvo šventas atnašavimo dievams aktas, virto prostitucija, kai vadinamosios vaidilutės pradėjo sangulauti už pinigus, kuriais pelnėsi šventykla.
Šventykloje ir aplink ją…
Iki mūsų dienų išliko Herodoto rašytas liudijimas, kuris padės mums geriau susipažinti, kaip atrodė religija, paremta babilonietiška prostitucija.
Herodotas rašė: ,,Vienąkart per metus Babilono merginos Melitos šventykloje privalėdavo pasimylėti už pinigus su svetimšaliu. Šią pareigą privalu būdavo atlikti ir kilmingų šeimų moterims. Šios nenorėdavo būti prilygintos žemesnių sluoksnių sesėms, todėl į šventyklą vergai jas atnešdavo dengtuose neštuvuose. Neštuvus supdavo tarnų būrys. Ir išties būdavo labai sunku įžvelgti, kas išlipa iš neštuvų.
Kitos moterys įsitaisydavo šventyklą supusiose alėjose, plaukus pasidabindavo gėlių vainikais. Šiomis alėjomis ir vaikščiodavo svetimšaliai vyrai rinkdamiesi patikusią moterį. Jei moteris apsistodavo alėjoje, ji negalėjo iš čia pasitraukti anksčiau, kol neatsiduos kuriam nors užsieniečiui. Vyras duodavo moteriai pinigus sakydamas: ,,Aš kviečiu deivę Melitą”. Moteris neturi teisės atsisakyti, net jeigu ši pinigų suma būtų visiškai menka. Babilono įstatymai gina svetimšalį, nes tai – šventas auksas. Moteris turi sekti paskui pirmą pinigų pasiūliusį vyrą, nes atsisakyti negalima”.
Herodotas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, atidavusios įstatymo patvirtintą duoklę deivei Ištar, Babilono moterys galėdavo pasišalinti. Jos galėdavo nekreipti dėmesio į kitus siūlymus. Niekas neturėjo teisės versti santykiauti netgi tuomet, jeigu būtų siūloma didelė pinigų suma.
Tačiau ne visos moterys pasinaudodavo savo teisėmis. Herodotas liudija: ,,Dailios figūros gražios moterys paprastai šventykloje neužsibūdavo. Kur kas prasčiau sekdavosi toms, kurioms gamta pašykštėjo grožio ir jaunystės. Kai kurios užsibūdavo šventykloje po keletą metų, kol galėdavo įvykdyti tai, ko reikalavo įstatymas”.
Paleistuvystė – įprastas dalykas
Istorikai pabrėžia, kad prostitucija, kuri buvo ir religinio ritualo dalis, pamažu visiškai sugriovė Babilono moralę. Bėgo metai ir milijoninis miestas paskendo paleistuvystės liūne.
Savo Aleksandro Didžiojo istorijoje Kvintas Kurcijus Rufas rašė: ,,Tai labiausiai pasileidusi tauta, kurią kada nors man teko matyti. Lytinių poreikių tenkinimo menas čia buvo aukščiausio lygio. Tėvų ir motinų visai nejaudino tai, kad jų dukros atsiduoda svečiams už pinigus. Į tai, kad žmonos užsiima prostitucija, nerūpėjo ir jų teisėtiems vyrams. Babilonui būdingas visuotinis girtavimas ir visos su tuo susijusios negandos. Per pasilinksminimus moterys pradėdavo nusirenginėti, kol likdavo visiškai nuogos. Blogiausia, kad kaip paleistuvės elgėsi tiek žemesnių sluoksnių, tiek aukštuomenei priklausančios damos, valdžios vyrų dukros”.
Vienkartinė merginų prostitucija (per Naujųjų metų šventę) tapo preliudija visuotinei moterų prostitucijai. Moterys atsiduodavo tiek kartų, kiek vyrai jų prašė ar buvo pasirengę už tai mokėti. Šventykloje jau nebetilpdavo visos deivės gerbėjos, ir prostitucijos centru tapo šalia šventyklos esanti aikštė su baseinu, pievos ir sodai. Čia atvykusios moterys galėjo jaustis visiškai saugios ir žynių akyse mylėtis su visais, kas tik panorės. Beje, žyniai irgi nežiopsojo. Be ,,oficialaus” Babilono valstybės nustatyto mokesčio, jie imdavo ir papildomą. Už tai, kad surasdavo meilės aktui ,,geresnę vietelę” ar, it kokie sąvadautojai, ,,pripiršdavo” turtingesnį vyrą…
Taip gyvendami Babilono žmonės prarado savąjį miestą, žmonijos civilizacijos lopšį. Šiandien iš buvusios didybės teliko griuvėsių krūva Irako teritorijoje.
Istorija mėgsta kartotis. Ar neištiks Babilono likimas ir iškiliausių dabarties civilizacijų.