Viešbutyje „Vanagupė” Palangoje surengę vakarą, kurio metu svečiai buvo vaišinami gurmaniškais ėrienos patiekalais, jo organizatoriai sakė taip norintys atkurti senąsias lietuvių tradicijas.
Pasak ėrininkystės propaguotojų, dar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais į mūsų šalį paviešėti atvykdavę Europos kunigaikščiai ir karaliai būdavę vaišinami žvėriena ir ėriena – bulvių tuomet dar net nebuvę.
Prieš karą apie 3 mln. gyventojų turėjusioje Lietuvoje kasmet užaugdavo ir būdavo suvalgoma tiek pat – apie 3 mln. – ėriukų. Tuo metu daugybę dvarų turėjusioje šalyje buvo kitokia valgymo kultūra – nė viena puota neapsieidavo be ėrienos.
Dabar, anot vakaro organizatorių, visoje šalyje per metus suvalgoma tik apie keliasdešimt tūkstančių ėriukų, didžioji dalis gyventojų apskritai pamiršo šios minkštos, sultingos mėsos skonį.
Dauguma lietuvių jos nemėgsta todėl, kad ji gyslota, riebi, turi specifinį kvapą, tačiau tai – avienos, o ne ėrienos ypatybės. Jauno, iki vienerių metų amžiaus, ėriuko mėsa specifinio kvapo neturi, yra minkšta ir neriebi. Kuo ilgiau avis auginama, tuo labiau jos mėsos skonis prastėja. Visame pasaulyje aviena beveik nevalgoma – naudojama nebent dešroms ar troškiniams.
Vakaras su ėrienos patiekalais pavasariop surengtas neatsitiktinai – restoranai šiuo metu keičia savo meniu ir ieško ko nors nauja. Išmoningi virėjai pademonstravo, jog iš ėrienos galima pagaminti ne tik kepsnį, bet ir, pavyzdžiui, kepenėlių paštetą, keptą su grybais ir rausvaisiais pipiriukais, ar į baklažaną įsuktų ėriukų inkstų, patiekiamų su ančiuviais, bei įvairių kitų patiekalų.
Paragauti tikros ėrienos patiekalų jau galima ir kai kuriuose uostamiesčio restoranuose bei kavinėse.