Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius Ramūnas Kaubrys, režisuodamas klasikinę Johano Štrauso operetę „Šikšnosparnis”, duria pirštu į šiuolaikinės visuomenės „šikšnosparniškumą”. Nebijodamas būti nepopuliarus interneto pažinčių ir televizijos meilės šou laikais jis kalba apie santuokinę moralę, ištikimybę ir meilę.
Vienos garsiausių J. Štrauso operečių „Šikšnosparnio” premjera Klaipėdos muzikiniame teatre – jau kitą savaitę, vasario 25 d. Tęsdami fotoreportažų iš „Kūrybos laboratorijos” ciklą, apsilankėme operetės repeticijoje, pasižvalgėme po Muzikinio teatro užkulisius, kur gimsta kostiumai ir dekoracijos spektakliui.
Šikšnosparniškumo beieškant
Pasak R. Kaubrio, Klaipėdos muzikiniame teatre gimstančioje operetėje personažo šikšnosparnio nėra. Jis egzistuoja tik priešistorėje.
„Šikšnosparniu buvo pramintas žmogus, kuris po audringo karnavalo vieno „bičiulio” dėka su šikšnosparnio kauke atsibudo parke ir buvo išjuoktas miesto gyventojų. Operetės siužetą įsuka „šikšnosparnio” kerštas „bičiuliui”, – paaiškina operetės režisierius Ramūnas Kaubrys, užsidegdamas cigaretę. Prieš repeticiją su juo susitikome teatro rūkomajame.
„Kas yra šikšnosparnis? Tai keistas padaras, kabantis žemyn galva. Operetėje šikšnosparniškumas – tai melas, kerštas, pavydas, neištikimybė. Operetės veikėjai – visuomenės „grietinėlė”, turtingieji, kurie vardan pramogos, naujų emocijų, pakrizenimo leidžia sau amoralumą, natūralius žmogiškus santykius apverčia aukštyn kojomis. Tačiau kūrinio finale paaiškėja, kad meilė galingesnė už „šikšnosparniškumą”, – dėstė operetės interpretaciją režisierius R. Kaubrys.
„Aš manau, kad operetė tai – kontrastas nuobodžiai kasdienybei. Kai teatro meno vadovas maestro S. Domarkas man pasiūlė „Šikšnosparnį”, pabandžiau atkapstyti gilesnius jo klodus. Man pasirodė, kad esminė šios operetės tema – santuokinė ištikimybė, moralė, meilė. Ne veltui kūrinyje labai dažnas šampano motyvas, skamba šampano kupletai. Juk šampanas – tai du kartus fermentuotas vynas. Pagrindinės poros meilė „Šikšnosparnyje” po išbandymo neištikimybe tarsi antrą kartą fermentuojama”, – baigia pokalbį operetės režisierius.
Pokalbio metu į rūkomąjį sugužėjo daugiau vyriškių. Išėjus režisieriui Muzikinio teatro darbuotojai suskėlė anekdotą: „Šikšnosparnio klausia, kokia diena buvo nelaimingiausia jo gyvenime. – Kai buvau suviduriavęs, – atsako šikšnosparnis”…
Po svyrančiu Pizos bokštu
18 val. numatyta operetės antrojo veiksmo repeticija vėlavo beveik 15 min.
„Stop. Negerai. Choras turi susisukti į gražius ratelius”, – jau per pirmąją sceną sustabdo režisierius. Dar po kelių minučių jau griežtu tonu R. Kaubrys paklausia, kur yra pagrindinė herojė Rozalinda. „Gal apačioje”, – pasigirsta nedrąsus atsakymas iš scenos. „Kur apačioje? Juk labai prašiau neužimti abiejų Rozalindų Valentinui”, – garsiai pasipiktinimą išreiškia režisierius, nes abi pagrindinę heroję vaidinančios solistės Dalia Kužmarskytė ir Svetlana Konstantinova tuo pačiu metu kitoje salėje repetuoja Valentino dienai skirtą programą.
Netrukus scenoje nepatenkinta pasirodo D. Kužmarskytė. „Aš jau ryte antrą veiksmą perėjau,” – pasiteisina primadona. Solistei užlipus ant dviejų metrų aukščio laikinos pakylos – konstrukcija grėsmingai susvyruoja. Scenoje kyla panika. „Aš bijau. Iš ryto dar taip nejudėjo. Liksiu invalide”, – suklinka solistė.
„Pasviro kaip Pizos bokštas. Dalia, turite teatre konkurentę”, – kažkas replikuoja iš trupės.
„Teatre yra pastatymo dalies vedėjas, inžinieriai. Į juos kreipkitės, netrukdykite kūrybinio proceso”, – nuramina isteriją režisierius. Repeticija tęsiasi.
Skambant šampano kupletams R. Kaubrys nepakenčia stiklo taurių skimbčiojimo garso: „Jaučiuosi kaip stiklo taros supirktuvėje”, – pusbalsiu pasiskundžia teatro meno vadovui S. Domarkui.
„Reikėtų krištolinių taurių, jų garsas gražesnis. Skimbčiojimas tegu būna pavienis, ritmiškas, o na ištisinis”, – pataria maestro.
Nors iki premjeros laiko liko labai mažai, artistai scenoje atrodo atsipalaidavę ir nuolat laido replikas. Pagrindinį operetės veikėją Eizenšteiną vaidinantis Mindaugas Gylys vietoje savo teksto, tiesiai nuo scenos režisieriaus pasiteirauja, kada bus pagamintos tikros kaukės. Adelę vaidinanti Rita Petrauskaitė savo scenos partnerio Virgio Pupšio paklaususi: „Ar senai tarnauji liokajumi” vietoje tikrojo atsakymo išgirsta pastabą dėl tarimo, jog reikia sakyti seniai. Garsiai, taisyklingai pabrėždama kiekvieną skiemenį, kalbininkė V. Kapsevičienė pakartoja scenos naujoko G. Platūkio frazę.
Libretas nelogiškas, muzika senoviška
Solistai, choro ir baleto artistai išsibarsto klaidžiuose Muzikinio teatro koridoriuose, paskęsta rūkomajame, keletą jų sutinkame teatro bare.
Solistas Virgis Pupšys apie naująją operetę ir savo personažą Falką kalbėjo nenoriai: „Aš nežinau kas yra Falko, negaliu jo perprasti. Pirmą kartą per visą kūrybinę istoriją man taip atsitiko. Visas operetės siužetas ir libretas yra labai kvailas. Kaip gali būti, kad daug metų drauge gyvenę žmonės, užsidėję kaukes vienas kito neatpažįsta? Kaip vyras gali nepažinti savo žmonos, su kuria išgyveno 35-erius metus, neatskirti jos balso, kvapo? Ir dar man labai nepatinka Štrauso muzika, ji labai senoviška”, – išrėžė solistas.
Neatpažįstamąją žmoną Rozalindą dainuojanti Svetlana Konstantinova tikino, jog ir gyvenime visiškai įmanoma situacija, kad vyras neatpažintų savo žmonos. „Juk moterys – gudrios, nors vyrai mano, kad jie – gudrūs”, – paslaptingai šyptelėjo solistė. Ji sakė šiuo metu dėmesį labiausiai koncentruojanti į sudėtingų, aukštų vokalinių partijų atlikimą, o ne į operetės turinio analizę.
Medžioklės motyvai
Muzikinio teatro siuvyklos vedėja Irmina Viningienė pirmiausia atskleidė dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtą operetės kostiumų albumą. Dailininkė pasiūlė „Šikšnosparniui” prabangius, tačiau kuklius kostiumus. Vyrams frakus, moterims – vandens spalvų sukneles su daug pasijonių. Pagrindiniu moteriškų kostiumų akcentu, pasak siuvėjų, taps floristų kuriami, įspūdingi galvos apdangalai.
Dailininkas dekoratorius Jonas Sabaitis „Šikšnosparniui” iš putoplasto pagamino 40 briedžio ragus imituojančių kabyklių drabužiams bei 8 įspūdingas vėduokles iš tikrų stručio plunksnų. Dailininko dirbtuvėse dar daromi butaforiniai paukščiai bei gyvūnai.