Rytoj Klaipėdos dramos teatro scenoje pirmąsyk pasirodys V.Šekspyro „Karalius Lyras”, pretenduojantis tapti šio teatro repertuaro puošmena.
Publikos ilgai nevargins
Spektaklį statantis Vilniaus valstybinio Jaunimo teatro vadovas, aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas tiki, kad ši V.Šekspyro tragedija, pasaulio scenose gyvuojanti jau 400 metų, Lietuvos publiką irgi sudomins. Juolab kad vos tris kartus mūsų šalyje statyta. Režisierius abejoja, ar kas prisimena, ar bent kino ekranizaciją yra matęs.
„Karalių Lyrą” 1937-aisiais Kauno valstybės teatre režisavo K.Juršys, 1961-aisiais Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė režisierius L.Kalmetas. Paskutinįkart „Karalių Lyrą” – kaip vienos dalies spektaklį 2004-aisiais trumpam į Nacionalinio dramos teatro sceną buvo atvedęs režisierius ir aktorius V.Masalskis.
Ir A.Latėnas savo pastatymu neketina publiką ilgai varginti. Pjesę patrumpino triskart, iš penkių veiksmų padarė dvi dalis. „Pirmoji dalis – trumpa, antroji – dar trumpesnė”, – šypsojosi režisierius, pridurdamas, kad visą „Karalių Lyrą” vien perskaityti reikia mažiausiai trijų valandų, o išmetus tekstinius atpasakojimus, – „ką aš dabar jaučiu, kas su manimi vyksta”, spektaklis truks vos dvi valandas 10 minučių. „Tačiau visuma, akcentai išliks, esmė nenukentės”, – tikino režisierius.
Veiksmas vyksta dabar
Istorinės kostiuminės dramos žiūrovai nepamatys. „Karaliaus Lyro” veiksmas vyksta mūsų laikais. „Todėl ir kostiumai – šiuolaikiški, juose daug eklektikos. Tų „kostiuminių”, neva aukštuomenės, blizgučių spektaklyje bus. Bet tik tam, kad parodytume mūsų laikų iškrypimo laipsnį”, – intrigavo režisierius.
Anot A.Latėno, jo spektaklyje veikia ne tik šiuolaikinė aukštuomenė, bet ir kiti visuomenės sluoksniai bei klanai. Režisierius ir aktoriai žada didelę dozę politikos. „Mes norime parodyti, kaip žmogiški, dvasiniai dalykai politikos yra deformuojami, kokia tai baisi kančia, liečianti mus visus”, – sakė A.Latėnas, klasikinę pjesę bandantis „perskaityti” šių dienų politikos kontekste.
Karalių Lyrą Klaipėdos dramos teatro spektaklyje vaidins Vytautas Paukštė. A.Latėno teigimu, statant šią pjesę, Lyro reikia pirmiausia. „Dėl to ir sutikau, kad Paukštė ėmėsi šio vaidmens”, – neslėpė A.Latėnas, prieš tai ketinęs „Karalių Lyrą” statyti Kaliningrade.
„Kita vertus, nors spektaklis vadinasi „Karalius Lyras”, mes visi suprantam, kad čia – didelis bendras darbas. Kolektyvinis”, – pabrėžė režisierius.
Bus šiuolaikinis ir drastiškas
Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas įsitikinęs, kad „Karalius Lyras” taps vienu iš taip vadinamų etapinių šio teatro pastatymų. Ilgai lauktas, keturis sezonus statytas ir galiausiai rytoj pasirodantis „Karalius Lyras”, anot jo, „bus šiuolaikinis, drastiškas, naujai perskaitytas Šekspyras”.
„Teatrui gal taip susiklostė, kad jis taip ilgai gimdė. Mes tai greitai ėjom, kai pradėjom”, – šypsojosi A.Latėnas, kuriam teprireikė poros mėnesių, kad spektaklis „atsistotų ant kojų”. Režisierius pripažino, kad buvo šiokių tokių keblumų statant kitų jau pradėtą spektaklį. Turėjo prisiderinti prie dekoracijų, kurias vilnietis scenografas Marijus Jacovskis sukūrė anksčiau planuotam klaipėdiečio režisieriaus Beno Šarkos „Karaliaus Lyro” pastatymui. „Teko sugalvoti, atrasti, kaip jas „pateisinti”, – prasitarė A.Latėnas.
Anot jo, šiam spektakliui reikėjo „stambių potėpių”, žodžio ir vaizdo plastikos, kad nenuslystų iki realistinio varianto.
Skambės regio muzika
„Nesinorėjo amžių „išmušto”, chrestomatinio „Lyro”. Kam būtų įdomu?! Todėl tuo keliu mes nėjom”, – premjeros išvakarėse pasakojo A.Latėnas.
Jis laikosi tos nuomonės, kad klasika yra pati šiuolaikiškiausia dramaturgija ir ją „skaityti” reikia „atsispiriant” nuo mūsų gyvenimo. „Norisi prabilti ir kalbėtis su šiuolaikiniu žiūrovu, – akcentavo režisierius. – Nors parašyta, kad tai – tragedija, Šekspyro kūriniuose – daug humoro, žanrų mišinys, kitąsyk nuo tragedijos netoli iki komedijos…”
Adresuodamas savo naująjį spektaklį pirmiausia jaunimui, režisierius tikisi jį „pritraukti” savo brolio Fausto Latėno spektakliui parinkta regio muzika. Charkovo grupės „Piatnica” atliekamos dainos spektaklyje skamba nuolat, persipindamos su jamaikietišku regiu, juodaodžių revoliucijos himnais. „Tai fonas, kuris mus supa gyvenime. Be to, toji rusiška muzika atitinka kai kurių personažų, spektaklio scenų dvasią. „Šutam i koroliam” – dainuoja jie…”, – paaiškino režisierius, pridurdamas, kad muzika spektaklyje svarbi ir kaip nuolatinės Rytų ir Vakarų dvikovos aidas.