Šiųmetinė Vasario 16-oji, Lietuvos nepriklausomybės diena, Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (MF) Režisūros katedros vedėjai doc. dr. Danutei Vaigauskaitei liks atmintyje visam gyvenimui. Vakar Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus jai įteikė garbingą valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medalį.
„Šis medalis – ne man, o visam Lietuvos mėgėjų teatrui”, – sakė D.Vaigauskaitė, kurios kandidatūrą šiam valstybiniam apdovanojimui gauti iškėlė Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, o Prezidentui pateikė Lietuvos kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, aukštai vertinantis klaipėdietės nuopelnus ne tik mėgėjų teatro veikloje, bet ir jos iniciatyvą – Klaipėdos universitete įkurti vienintelį Lietuvoje tarptautinį režisierių kursą.
Negali nedirbti
Neatsitiktinai Lietuvos mėgėjų teatro judėjimas, kuriame šiuo metu dalyvauja per 60 tūkst. žmonių, siejamas su KU MF Režisūros katedrai nuo 1992-ųjų vadovaujančios D.Vaigauskaitės vardu. 1997-aisiais ji buvo išrinkta Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos, o 2003-iaisiais tapo Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso prezidente. Per šį laiką žinia apie įdomų, netradicinį Lietuvos mėgėjų teatrą plačiai pasklido po pasaulį. Danutės pastangomis nuo 1997-ųjų kasmet į įvairius tarptautinius festivalius išvažiuoja apie 10 kolektyvų, kurie net tik atstovauja šaliai, bet ir pelno prestižinius apdovanojimus.
„Galima nieko nedaryti, tik „būti prezidente”, maloniai bendrauti ir atstovauti šaliai, tačiau pagal Zodiaką esu Mergelė ir dar gimusi Šuns metais – negaliu nedirbti, sėdėti rankas sudėjusi. Tapusi dviejų sąjungų prezidente, siekiau, kad Lietuva įsilietų į tarptautines mėgėjų teatro struktūras, kurtų įvairius tarptautinius projektus ir rodytų savo teatrą, kad mūsų šalies vardas būtų kuo labiau garsinamas pasaulyje. Tačiau kad tai duotų apčiuopiamų rezultatų, reikėjo gerai paplušėti pristatant Lietuvos teatrinę kultūrą tarptautiniuose festivaliuose, konferencijose, kongresuose ir, žinoma, reikėjo turėti gerą teatrą, o jis, mano įsitikinimu, yra tikrai aukšto lygio”, – pasakojo klaipėdietė.
Vienintelis Lietuvoje
Kitas labai svarbus darbas, kurį savo iniciatyva, palaikant ir įvairiapusiškai padedant KU MF Režisūros katedros kolektyvui, padarė D.Vaigauskaitė, – tai šioje katedroje įkurtas vienintelis Lietuvoje tarptautinis režisierių kursas, kuriame teatro meno žinių semiasi žmonės net iš 3 kontinentų – Europos, Amerikos ir Afrikos. Režisūros paslapčių čia mokėsi studentai ne tik iš artimosios Europos – Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, tolimosios Kanados, bet ir pačių egzotiškiausių pasaulio kraštų – Zimbabvės, Ugandos. Lietuvos aukštosiose mokyklose mokosi pavieniai užsieniečiai, tačiau visas menininkų kursas nuo 2001 metų renkamas tik Klaipėdos universitete. 2003-iaisiais Kanadoje vykusiame Pasauliniame mėgėjų teatro asociacijos (AITA/IATA) kongrese šis kursas gavo puikų įvertinimą ir jam buvo suteiktas Oficialaus pasaulinio režisierių kurso statusas. Šiandien Klaipėdos miesto ir jo universiteto vardas puikuojasi visuose asociacijos dokumentuose, skamba įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Pripažindami šio kurso svarbą, pernai Klaipėdos universitete lankėsi pasaulinės mėgėjų teatro asociacijos prezidentas Leonardo Trompas (iš Arubos) ir vykdomosios tarybos nariai iš Monako, Anglijos, Belgijos, Suomijos, Estijos.
Vis dėlto gyvenime netrūksta paradoksų. Apie tarptautinį režisierių kursą žino pasaulis, jo atsiradimą vertina Lietuvos kultūros ministerija, tačiau šis tikrai ypatingas Lietuvos kultūrai faktas tebėra paslaptimi pačiam Klaipėdos universitetui: apie jį nesužinosime nei pavartę universiteto 15-mečiui išleistą bukletą, nei kituose mūsų aukštąją mokyklą reprezentuojančiuose šaltiniuose. „Galbūt tai ir normalu, – be nuoskaudos svarsto D.Vaigauskaitė. – Juk ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašas nebūsi”.
Nesiveržė į aukštumas
„Džiugu, kad esu apdovanota ne po mirties, – kaip dažniausiai būna, – o pačiame jėgų žydėjime. Nesureikšminu šio fakto asmeniškai. Man labai svarbu, kad valstybė atkreipė dėmesį į Lietuvos mėgėjų teatrą. Medalis – tarsi šio judėjimo įvertinimas”, – džiaugėsi pašnekovė.
Svarstydama, ką jai reiškia šis garbingas apdovanojimas, katedros vedėja prisipažino, kad niekada į jokius postus ir karjeros aukštumas nesiveržė: „Nekoketuodama sakau: mane vedė Dievulis, todėl visuomet atsidurdavau ten, kur privalau įvykdyti kažkokią savo misiją. Aplink, mano suvokimu, būdavo tikrai vertesnių žmonių, tačiau taip susiklostydavo likimas, kad į tam tikrą postą kažkas pasiūlydavo mane. Man pačiai netikėtai”, – sakė D.Vaigauskaitė.
Daug kas Prezidento medaliu apdovanotai moteriai atsitikdavo tarsi savaime, neplanuojant. Taip gimė trys vaikai – Agnė (20 m.), Dovydas (15 m.), Dominykas (4 m.), kurie, pašnekovės teigimu, – ne mažesnis nuopelnas Lietuvai, negu visi kiti. Ypač gilėjant šalyje demografinei krizei! Žinoma, yra tokių motinų, kurios augina ir po 15 vaikų. Tačiau, prisipažįsta, nebuvo paprasta užauginti ir tris: neuždirbant tūkstančių, nuolat keliaujant, daug laiko skiriant darbui. „Esu labai dėkinga jiems, kad mane suprato ir palaikė. Mano vyras gruzinas Dato – taip pat vertas medalio. Argi būčiau galėjusi važinėti po pasaulį, iki išnaktų dirbti su studentais, jeigu niekas neprižiūrėtų trijų mūsų vaikų?!. Kartais jausdavau sąžinės graužatį, kad per mažai skiriu dėmesio šeimai, tačiau viską kompensuodavo Dato – jis su džiaugsmu užpildydavo šią tuštumą”, – su meile kalbėjo moteris.
Nesijaučia nusipelniusi
30 metų Klaipėdoje gyvenanti D.Vaigauskaitė džiaugiasi, kad baigusi Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus liko šiame mieste, nors galėjo pasirinkti bet kurį kitą. „Klaipėda man buvo miestas, kur baigiasi Lietuva, nes už jo – jūra. Atsistoji ant kokios kopos ir gal net Švediją ar Bornholmo salas gali pro žiūronus pamatyti… Dabar tai suprantu kiek kitaip. Už Klaipėdos baigiasi Lietuva. Ir prasideda jos garsinimas užsienyje… Dėkinga visiems, kurie mane pastebėjo ir net pasiūlė Metų klaipėdietės titului. Tačiau esmė ne tai, kad pastebi, o ką iš tiesų galiu duoti žmonėms, savo miestui, Tėvynei. „Kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka…” Jeigu ši Justino Marcinkevičiaus teisybė lydėtų mus kasdienybėje!..” – šypsojosi pašnekovė.
Daug kam valstybinis apdovanojimas galėtų reikšti tarsi savotišką kreditą, įsipareigojimą – dirbti dar daugiau ir geriau. D.Vaigauskaitė nemistifikuoja prasmių ir be pompastikos teigia: nuoširdžiai dirbs savo mėgstamą darbą tiek, kiek duos Dievas sveikatos, o garbingi apdovanojimai tik patvirtina darbų teisingumą.