Apie tai, kad būtina atstatyti Šventosios uostą, šių dienų Lietuvoje jau diskutuojama beveik 10 metų.
Susidaro įspūdis, kad tarpukarį, arklinių vežimų laikais, pasirengimas Šventosios uosto statybai vyko sparčiau nei dabar, o tuometiniai statytojai, nors ir ne iš karto supratę, kokios sunkios misijos ėmėsi, nedidelį uostą pastatė.
Anuometinė uosto statyba aprašyta statybos inžinieriaus Jono Šimoliūno, kuris 1925-1930 metais ėjo Šventosios uosto viršininko pareigas, knygoje „Šventosios uostas”.
Šis straipsnis parašytas remiantis ta knyga ir sugretinus anuometines statybos paraleles su šių dienų realybe.
Ekonominis pagrindimas rėmėsi žvejyba
Arbitraže nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną, Šventoji mūsų šaliai atiteko 1921 metais. Jau 1922 metais buvo apsispręsta, kad uosto statybai labiau tinka Šventosios upės žiotys nei Palangos jūros pakrantė, kur grafas Tiškevičius buvo įrengęs molą.
Po ketverių metų į Šventąją atvykęs sprendimą atiduoti tą vietą Lietuvai priėmęs arbitras anglų profesorius Simpsonas pamatė, kad jau statomas nedidelis uostas. Pradžioje buvo sumanyta Šventojoje statyti 7-8 metrų gylio uostą. Kai Lietuva atgavo Klaipėdą, buvo nuspręsta, kad užteks 3 metrų gylio uostelio, skirto žvejams.
Įdomus yra to uostelio statybos ekonominis pagrindimas. 1925 metais Šventojoje ir aplink ją buvo 160 žvejų valčių. Jų savininkai per metus sugaudavo apie 1680 tonų žuvų, kurių rinkos kaina tuo metu sudarė apie 2 milijonus litų. Vertinta, kad, pastačius uostą, būtų sugaunama dvigubai ar net trigubai daugiau žuvų.
Skaičiuotos uosto išlaikymo išlaidos metams sudarė 84 tūkstančius litų. Iš jų atlyginimai – uosto viršininkui – 1000 litų per mėnesį, dviem jūrininkams po 250 litų, dviem sargams po 150 litų. Taip pat skaičiuota, kad laivų priežiūrai bei ūkio išlaidoms per mėnesį reikės po 500 litų, farvateriui valyti – 30 tūkstančių, kopoms stiprinti bei laivininkystės ženklams eksploatuoti po 3000, uosto įrenginių remontui – 5000, motorlaviui išlaikyti – 10 tūkst. litų kasmet.
Apskaičiuota, kad jei nuo išsiplėtusios žvejybos kapitalo būtų imama 3-5 proc. rinkliava, tai per metus sudarytų 90-150 tūkstančių litų. Todėl apsimokėtų ne tik uosto išlaikymas, bet ir būtų grąžinami į statybą investuoti pinigai. Manyta, kad prie Šventosios uosto būtų apie 600 žvejų, kurie per metus uždirbtų maždaug po 2500 litų. Tais laikais tai būtų buvęs geras atlyginimas, žvejai būtų gyvenę be vargo. Tokie skaičiavimai buvo paremti Anglijos žvejų patirtimi. 1905 metais Anglijoje buvo 110 tūkstančių žvejų ir kiekvieno jų metinis uždarbis (skaičiuojant lietuviškais pinigais) sudarė apie 3300 litų.
Ekonominio pagrindimo medžiagoje buvo numatyta ir tai, kad Šventosios uoste turės būti našus žvejybinis laivas. Tam metui modernų žvejų motorlaivį „Jūratė” Šventosios uosto administracija už 36688 litus nupirko iš danų. Beje, danai tapo Šventosios uosto žvejybos konsultantai. Tuo metu Danija buvo šalis, kurios gyventojai suvartodavo daugiausiai žuvies.
Uosto statybai trūko pinigų
Šventosios uosto statybos darbų pradžia pažymėta 1925 metų balandžio 28 dieną. Pagal sąmatą uosto statybai buvo numatyta 2 milijonai 721 tūkstantis 20 litų.
Dalis Šventosios uosto statybos parengiamųjų darbų buvo atlikta dar 1923-1924 metais. Atgabenta 6000 kubinių metrų akmenų, 2500 kietmetrių medienos, po skelbto konkurso, kur buvo pateikti 8 siūlymai, parengtas darbų projektas (jis patvirtintas 1924 metų gegužės 24 d.), suremontuotas buvusios rusų užkardos sargybos namas, kur turėjo įsikurti Šventosios uosto statybos tarnautojai.
Iš esmės pasirengimas Šventosios uosto statybai prasidėjo dar 1923 metų sausio 1 dieną, kai buvo paskirtas Šventosios uosto statybos viršininkas R.Vysockis ir sudaryta Uosto statybos komisija, kuriai vadovavo tuometinis Plentų ir vandens kelių valdybos direktorius J.Šimoliūnas. 1925 metų spalio 10 dieną jis tapo Šventosios uosto statybos viršininku. Šis pakeitimas buvo padarytas todėl, kad nuo pradžios molo statyba strigo. Netgi buvo sukurta ekspertų komisija, kuri turėjo nustatyti vėlavimo priežastis.
Nepaisant sunkumų, pietinis 379 metrų ilgio molas buvo pastatytas 1925 metais, o šiaurinis 228 metrų ilgio – 1926 metais. Vėliau uosto statybos sunkumai tapo dar didesni, nes trūko pinigų. Gilinimas, molų apkalimas saugant juos nuo ledų, krantinių ir privažiavimo kelių statyba vyko lėtai. Norint paspartinti statybą, 1930 metų gegužę Šventosios uostas pagal aktą su smulkiais darbų išvardijimais, gautais uostui žemės plotais, turimais įrankiais ir medžiagomis, trobesiais, konstrukcijų brėžiniais, planais ir bylomis iš Susisiekimo ministerijos buvo perleistas Finansų ministerijai. Tuo metu uosto statybai iš viso buvo išleista 1 milijonas 835 tūkstančiai 963 litai ir sąmatoje numatytiems darbams įvykdyti dar nebuvo gauta 885 tūkstančių 57 litų.
Nebuvo nei patirties, nei įrangos
J.Šimoliūnas knygoje „Šventosios uostas” akcentuoja, kad Šventosios uosto statyba vyko sunkiai ne tik dėl pinigų stokos, bet ir todėl, kad nebuvo patirties ir netgi įrangos įvairiems darbams atlikti.
Molus įrengė „Palemono” bendrovė. Tačiau po to reikėjo išsemti smėlį. „Tiems darbams Šventojoje neturėta nei padargų, nei prityrusių žmonių (komandos). 1927 m. pavasarį buvo išgauta iš Klaipėdos uosto sena žemsemė „Klaipėda”, kurios našumas 20-70 kubinių metrų per valandą, bet be komandos. Komandą reikėjo sudaryti iš lietuvių, prie darbų atviroje jūroje nepratusių, bet pasiryžėlių dirbti ir visus sunkumus nugalėti. Tai buvo bagermeisteris Žiobrys, padėj. Sušelis, mašin. Jasiukevičius, mech. Ramanauskas ir matrosai artojėliai. Išvykstant iš Klaipėdos uosto žemsemei „Klaipėda” su tokia naujų vyrų neprityrusia komanda į Šventosios uostą prie darbo, vokiečiai jūrininkai lydėjo ironiškais linkėjimais: „Gluckliche Himmelfahrt” („laimingos kelionės į dangų”). Bet to viso nepaisant, išėjo neblogai; jokių katastrofų bedirbant neįvyko, nors 1927 m. darbo sezono metu oro buvo visokeriopo”.
1876 metais pastatyta 31 metro ilgio ir 8 metrų pločio žemsemė „Klaipėda” uoste dirbo 249 valandas ir iškasė 14940 kubinių metrų grunto. Gilinimas nebuvo baigtas, tačiau 1928 metais jo nepratęsė, nes trūko pinigų. Iki 1930 metų, kai gilinimas vėl buvo atnaujintas gilintos vietos jau buvo užneštos ir vėl viską teko pradėti iš naujo. Kai 1930 metų gegužę Šventosios uostą perėmė Finansų ministerija, kreditų jo statybai pavykdavo rasti lengviau. 1930 metais uostui gilinti buvo pasamdyta žemsiurbė „Sydhavn” iš Danijos. Tačiau paaiškėjo, kad ji nėra tinkama, nes negali nuo dugno pakabinti molingo sluoksnio. Vėl buvo kviečiama žemsėmė iš Klaipėdos uosto, tik šį kartą kita „Danija”, su kuria uosto dalis iki upės žiočių buvo išvalyta. Tačiau vienokie ar kitokie gilinimai vyko ir 1931-1932 metais. 1931 metų birželio 22 dieną jūroje už šiaurės molo paskendo žemsemė „Nordsee I”. Jos iškelti iš Vokietijos Kylio uosto atplaukė net trys specialūs laivai, kurie dirbo tris mėnesius.
Gerokai pakilęs Šventosios upės lygis ir bangos iš jūros ne kartą grasino sugriauti molus, nuplauti statybines medžiagas. Nuolat tekdavo atlikti skubius molų ir kranto stiprinimus, daryti upės įtvarus. Vien Šventosios upės krantui stiprinti buvo išleista beveik 88 tūkstančiai litų.
Suskaičiavo pinigus
Šventosios uostas buvo baigtas statyti 1933 metų sausio 1 dieną. Iš viso jo statyba kainavo 3 milijonus 692 tūkstančius 168 litus. Jau minėjome, kas Susisiekimo ministerija iki 1930 metų skyrė 1 milijoną 835 tūkstančius litų, Finansų ministerijos įnašas nuo 1930 metų gegužės 5 dienos iki 1933 metų sausio 1 dienos sudarė 1 milijoną 856 tūkstančius litų.
Statant uostą, kartu reikėjo tiesti ir kelius į jį. Pavyzdžiui, rudenį, kai palydavo ir gruntas ištiždavo, į lengvus vežimus, kurie vežė akmenis ir rąstus, reikėdavo kinkyti po 3-4 arklius. Nuo Darbėnų, kur ėjo geležinkelis iki Šventosios, buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Taip pat iš uosto buvo nutiestas 3 kilometrų ilgio 6 metrų pločio kelias, išgrįstas pajūrio žvirgždu. Minėtas uosto kelias susijungė su Žemaičių krašto magistraliniais vieškeliais.
Už Susisiekimo ministerijos pinigus buvo nutiestas 20 kilometrų ilgio siaurasis geležinkelis iš Darbėnų į Šventosios uostą, įrengta 12 kilometrų ilgio telefono linija iš Palangos į Šventąją, pastatyti išoriniai molai ir 158 metrai vidinių krantinių, nutiesti uosto keliai. Už Finansų ministerijos pinigus 1931-1932 metais dar buvo pastatyti vidiniai 105 metrų ilgio pietinis ir 112 metrų ilgio šiaurinis molai, sutvarkya 115 metrų krantinės, atlikti vidinio ir išorinio baseinų gilinimo darbai.
Paralelės ne mūsų naudai
Vertinant pagal to meto lygį, 3,692 milijono litų, kurie skirti Šventosios uostui, buvo dideli pinigai. Tuomet vos atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai tai buvo nepalyginamai didesni pinigai nei šiandieniniai 150 milijonų litų, kurių reikėtų Šventosios uostui atstatyti.
Istorija parodo, kad nors ir sunkiai, nes trūko pinigų, nebuvo tinkamos įrangos, medžiagas teko gabenti arkliais, Šventosios uostas buvo atstatytas. Ypač žavi tai, kaip palyginti greitai buvo susiruošta statyti Šventosios uostą. Mūsų laikais pasirengimas paprasčiausio terminalo statybai Klaipėdos uoste trunka ilgiau nei tais laikais pasirengimas uosto statybai.
Galima daryti prielaidą, kad dabar esame labiau subiurokratėję, apsistatę daugybe kontorų kontorėlių su dar svarbesniais jų tarnautojais.
Nepateisinamai ilgas yra ir mūsų laikų noras atstatyti Šventosios uostą. Mintys apie tai, kad reikia atstatyti Šventosios uostą, sklando nuo 1997 metų. Pradžioje manyta, kad Šventosios uosto geografinė padėtis labai tiktų chemijos bei skystiems kroviniams transportuoti, tačiau vėliau tos idėjos atsisakyta. Be to, šis uostas reikalingas ir Būtingės naftos terminalo plūdurą aptarnaujantiems laivams švartuoti. Būtingės naftos terminalas jau veikia nuo 1999 metų, o Šventosios uosto atstatymas taip ir nepradėtas. Lyg ir numatytas terminas – 2011 metai, tačiau ir jis su sąlyga – jei bus gauta Europos Sąjungos parama.
Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos pirmininkas Bronius Pauža kreipėsi į Vyriausybę prašydamas rasti lėšų ir jau bent 2008 metais pradėti statyti Šventosios uostą. Tačiau dėl Šventosios uosto atstatymo Vyriausybė kol kas turi skeptišką nuomonę. Šventosios uostas neduotų greitai apčiuopiamos didesnės naudos, nes tai uostas skirtas ne krovos, o pramoginėms reikmėms. Kol kas naudingiau pinigus investuotui į Klaipėdos uostą, kuris, neskaitant giliavandenio uosto prie Melnragės, turėtų būti baigtas rekonstruoti 2010 metais.
Bus kitoks Šventosios uostas
Jei bus atkurtas Šventosios uostas, jis bus kitoks, nei buvo pastatytas 1925-1933 metais. Šventosios uostui atkurti reikės apie 150 mln. litų. Iš jų apie 80 proc. sudarys įplaukos kanalas ir bangolaužiai. Įplaukos kanalo gylis numatytas apie 6 metrus, šiaurinė bangolaužio dalis į jūrą nusitęstų apie 900 metrų, o pietinė – 700 metrų.
Atkurtas Šventosios uostas aptarnaus sienos apsaugos, gelbėjimo, išsiliejusios naftos surinkimo, priešgaisrinės apsaugos, jūros aplinkos ir žuvivaisos, kitų valstybės institucijų laivus. Uostas galės priimti nedidelius žvejybos, mažuosius jūrinius kruizinius bei keleivinius, pramoginius ir sportinius laivus.