Gerbiamosios ir gerbiamieji,
Amžių bėgyje, žmogaus gyvenime, žodis LAISVĖ yra švytintis ir nepažeidžiamas idealas, kuris nužymėtas gyvybės aukomis, pasiaukojimu ir pasišventimu.
Lietuvių tautoje šis idealas yra išreikštas Vasario 16-tąja, kur sąmoningu ir laisvu apsisprendimu, Lietuva gina, saugo ir kuria jos gerovę ir kultūrą. Ir nuo šio pasirinktojo kelio jinai nesitrauks. Tai mes pareiškėme ir 1918-aisiais ir 1990-aisiais, grįždami į laisvų ir demokratinių valstybių šeimą.
Praėjusiame amžiuje tragedijas ir prievartą patyrusi tauta išsaugojo savyje dvasinių ir fizinių galių gyventi orų ir visavertį gyvenimą. Todėl pasaulis šiandien mato Lietuvą kaip krikščioniškųjų ir bendražmogiškųjų vertybių puoselėtoją bei gilių Europos tradicijų tęsėją. Šiandien – graži proga pasidžiaugti, kad šias vertybes iš tėvų ir senelių perima ir savomis pripažįsta augančios kartos.
Tokiomis dienomis, kaip ši, atidžiau skaitome savo istoriją, pagarbiau tariame laisvės gynėjų vardus.
Šiandien garbingi apdovanojimai bus įteikti iškilių Lietuvos istorijos kūrėjų – Mykolo Krupavičiaus, Augustino Povilaičio, Kazio Skučo artimiesiems. Kaip tautos pagarbos ir dėkingumo ženklas ir kartu – kaip paskata bei priminimas šiandieniniams Lietuvos piliečiams saugoti gimtosios istorijos kūrėjų atminimą, nes būtent iš tokių žmonių, iš jų gyvenimų mokomės tarnauti tiesai.
Prelato ir valstybininko Mykolo Krupavičiaus asmenyje krikščioniškosios vertybės derėjo su giliu humanizmu, o asmeninis darbštumas – su įsipareigojimu savo tautai. Tikriausiai čia ir yra atsakymas, kaip žmogus pajėgė tiek daug nuveikti, pradedant pažangia žemės ūkio reforma, ir baigiant vadovavimu VLIK’ui; nepaisant viena kitą keičiančių okupacijų, vėliau – išgyvenant emigranto dalią, tačiau niekam nedarant nuolaidų dėl principinių dalykų Lietuvos laisvės byloje. Tai iškilus pavyzdys, kaip galima dirbti ir mylėti Lietuvą iš tolo.
Prisimename vienas pirmųjų sovietinės okupacijos aukų – Valstybės saugumo departamento vadovą Augustiną Povilaitį ir paskutinį Vidaus reikalų ministrą brigados generolą Kazį Skučą. Jų sąžiningas darbas tėvynei ir ištikimybė priesaikai okupantams kėlė didžiausią baimę ir pavojų. Dėl to jie tapo represijų aukomis, bet kartu – ir šviesiais sąžiningo gyvenimo pavyzdžiais.
Šios dvi asmenybės, tai pirmosios jau nepriklausomos valstybės aukos, kurias pasekė vėliau tūkstančiai nekaltų, mūsų tautos sūnų ir dukterų, žuvusių nuo okupantų rankos, kalėjimų rūsiuose, stovyklose. Toli už Lietuvos ribų.
Galvoju apie juos ir neabejoju, kad jaunuomenei yra iš ko mokytis pilietiškumo, yra kuo didžiuotis. Klausiu savęs: ar ne per retai prisimename, ar ne per mažai kalbame apie žmones, kurių atminimas visada rusena kaip stiprinanti dvasią ir vienijanti tautą jėga. Būtent iš tokios praeities, prisimindami Lietuvos himno eiles, Lietuvos sūnūs semiasi stiprybės.
Tačiau Lietuva – tai ne tik istorija, bet ir dabartis. Valstybę, kurią seneliai ir tėvai apgynė ir atkūrė, šiandien piliečiai įprasmina savo darbais. Tai apima visas mūsų gyvenimo sritis, vienija įvairiausių profesijų ir pažiūrų žmones, jų pastangas. Būdami skirtingi, tarnaudami kiekvienas savo profesiniam pašaukimui ir žmogiškiesiems įsitikinimams, kasdien kartu kuriame Lietuvą. Klysdami ir taisydami klaidas, kasdien kartu mokomės, lygindami save su kitomis šalimis ir saugodami savo tradicijas, dirbame mums istorijos patikėtą darbą.
Dėkoju visiems, kurie šiame darbe negaili nei dvasinių, nei fizinių galių. Jūsų dėka Lietuva pasaulyje gerbiama kaip demokratiška ir pažangi šalis. Dėkoju visiems, kurių pastangomis mūsų visų gyvenime randasi daugiau prasmės ir išminties, grožio ir gerovės. Atskiru žodžiu nuoširdžiai dėkoju tiems, kam šiandien bus įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Jūs padarėte, ką žmogus gali padaryti kilniausio, vertingiausio ir gražiausio gyvenime – išgelbėjote kito žmogaus gyvybę. Dėkoju Jums už drąsą, stiprybę ir dvasios jėgą. Didžiuojuosi Jumis.
Visų šiandien čia susirinkusių drąsa išlikti savimi, neišduoti tikrųjų idealų gina ir įprasmina mūsų nepriklausomybę, brandina mūsų laisvę. Tai veda į viltingesnę ateitį, į tikresnį mūsų visų buvimą kartu. Mūsų buvimą solidaria tauta ir stiprios dvasios valstybe – ir per šventes, ir kiekvieną dieną.
Džiaugiuosi kartu su Jumis Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga ir kviečiu bendram savo valstybės kūrybos darban.
Valdas Adamkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas