„3 milijonams – 3 milijardai!” Su tokiu šūkiu Finansų ministerijos pareigūnai agitavo referendume balsuoti už narystę ES. Ar tą patį dabar jie galėtų pasakyti apie 20 milijardų litų, kuriuos nuo kitų metų per septynerius metus gaus Lietuva? Žinoma, ne.
Metų metus mums mėginama įkalti į galvą, jog narystės naudą pajusime visi iki vieno. Pamenat gražų reklaminį filmuką: niekdariai lobistai ir biurokratai mėgina sugriebti Lietuvon skrendančius eurus, o šie, vikriai juos aplenkę, pasiekia žemdirbį, amatininką, verslininką, darbininką, mokytoją.
Tai štai dabar vaizdelis turėtų būti toks: du arkliai tempia tą patį vežimą. Tik į skirtingus kiemus. Vienas jų – jau senstelėjęs, bet patyręs, kitas – kiek jaunesnis, stipresnis, bet ne toks atkaklus. Aplink kinkinį laksto pulkelis varnų ir savo ruožtu po kąsnelį grobia viską, ką tik paneša.
Padėtis iš tiesų yra dramatiška…
Ir taip tvirtina būtent patys valdančiosios koalicijos lyderiai, besipjauną dėl europinių lėšų kontrolės.
Antai premjeras interviu radijui dėsto: kaip mes galime ir pagalvoti apie kitą valdžią nei turime dabar – suprask, jį ir jo socialdemokratus! Tiek nuveikta, tokia struktūra sukurta, o ateis kiti – išdraskys, neliks kam europinius pinigus administruoti. Juk tai tokia atsakomybė… Taip susirūpinusiu balsu argumentuoja Vyriausybės vadovas.
Jo oponentas, buvęs ūkio ministras, aiškina, neva premjeras iškelia asmeninius ir partijos interesus virš visuomeninių.
Vyriausybės vadovas norėtų, kad ES paramą prižiūrėtų Finansų ministerija. „Darbiečių” lyderis ragina dalį kontrolės perleisti kitoms žinyboms, tarp kurių – jo partijos atstovo vadovaujama Ūkio ministerija.
Į ginčą veliasi ir prezidentas – iš principo lyg ir palaiko premjero pusę.
Ginti premjerą būtų lengva – tereikia rodyti pirštu į politikos naujoką, išalkusį savos pyrago dalies. O šis atsikerta: kaip panaudoti Europos fondų pinigus, geriausiai supranta konkrečių sričių specialistai.
Sunku ginčytis – Ūkio ministerijos klerkai tikrai turėtų geriausiai išmanyti verslo skatinimo būdus. Juolab kad ne vieno jų giminaičiai ar šiaip bičiuliai dirba konsultantų įmonėse, padedančiose verslininkams gauti ES fondų pinigų.
Sunku abejoti ir Finansų ministerijos darbuotojų kompetencija. Bet ar vien ji viską lemia? Vertėtų prisiminti – ministerijos vadovas socialdemokratas buvo vienas iš tų kelių Seimo narių, kurie svarstant biudžetą Seime nieko neprašė savo apygardos rinkėjams. Neprašė, nes jau ministerijoje biudžetas buvo surašytas taip, kaip reikia.
Nieko sau sutapimas, ar ne?
Pasaulio šalių patirtis rodo: korupcija labiausiai paplitusi paprastai būna toje premjero giriamoje biurokratų armijoje.
Kita vertus, niekas jiems taip ir nesutrukdys toliau jaustis „teigiamai nudžiugusiems”, jei netinkamą abonentinės veiklos pavyzdį rodys visuomenei labiausiai matomi politikai. Tiesa, kartais taip gera turėti atpirkimo ožį. Bet kaip sunku, kai tuos pat principus tenka pritaikyti patiems sau.
Būtų galima viltis, kad tarpusavyje konkuruodami politikai saugos vieni kitus nuo paslydimų. Bet tai įmanoma tik vadovaujantis skaidrios ir viešos demokratinės politikos principais.
Žodžių mūšiams čia tikrai ne vieta. Be to, valdantieji turėtų susirūpinti ir savo diskusijų kultūra, atsispirti centralizacijos pagundoms geležine ranka iš vieno centro gniaužti bet kokias kitaip mąstančių partijos narių pastangas. Vidinė kritika kartais gali būti vienintelis likęs gelbėjimosi ratas.