Dažnai kalbama apie moralią politiką, tačiau Lietuvos politinėje padangėje ji – retas paukštis. Susikompromitavę politikai savo postų laikosi tvirtai įsikibę, nepaisydami netgi aukščiausių šalies vadovų netiesioginių raginimų atsistatydinti.
Ūkio ministras Viktoras Uspaskichas tai padarė tik galutinai užspeistas skandalų ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai paskelbus savo verdiktą: ūkio ministro V.Uspaskicho veiksmai svarstant valstybinės reikšmės klausimus su Rusija ir priimant dalininkus į verslo informacijos centrus sukėlė interesų konfliktą. Seimo rinkimus laimėjusios ir per 1111 dienų žadėjusios Lietuvai sukurti geresnį gyvenimą Darbo partijos lyderį V.Uspaskichą ištiko politinis ir moralinis bankrotas, lydimas dar ir bakalauro diplomo įsigijimo Rusijoje skandalo.
Tačiau jis ne vienintelis valdančiosios partijos atstovas, kuris buvo įtartas supainiojęs viešuosius ir privačiuosius interesus. Tikriausiai dar ne kartą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai teks svarstyti tautos išrinktųjų „nuopelnus”.
Apie moralią politiką mėgstanti kalbėti Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, Darbo partijos atstovė Dangutė Mikutienė turbūt apie ją pamiršo, kai savo partijos kolegos, „išeivio” iš Kauno medicinos universiteto Žilvino Padaigos vadovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos paprašyta užregistravo Seime nuo medikų visuomenės, savivaldybių vadovų slėptą įstatymo pataisos projektą. Pataisa leistų Kauno medicinos universitetui (KMU), turinčiam savas Klinikas, tapti ir kitų ligoninių steigėju ir taip savo rankose sukoncentruoti sveikatos priežiūros paslaugų monopolį. Nesvarbu, kad tai prieštarautų Lietuvos gydymo įstaigų restruktūrizacijos planui ir jo esmei. Nereikėtų nustebti, jei šis draugų būrelio planas būtų įgyvendintas. Tik kilus skandalui D.Mikutienė tvirtino, jog dėl įstatymo pataisos bus tariamasi su ekspertais. Bet juk tai pirmiausiai ir reikėjo padaryti, o jau po to registruoti pataisą Seime, kurią dabar dauguma įstaigų, savivaldybių vadovų, medikai vertina kaip grupelės draugų slaptą planą medicinos universitetams suteikti monopolį.
Vienas šio plano šalininkų – KMU prorektorius ir KMU Klinikų generalinis direktorius Juozas Pundzius kalba apie ligonių srautų valdymą. Naudingai Klinikoms „sureguliavus” ligonių srautus, atitinkamai „susireguliuotų” ir finansiniai srautai. Taip kitos miesto ligoninės būtų paliktos vegetavimui, nebeliktų normalios konkurencijos dėl ligonio. Jau nekalbant apie įstatymais reglamentuotą ligonio teisę rinktis gydymo įstaigą.
Kuluaruose apie tai diskutuojama intensyviai, tačiau atvirai kalbėti išdrįsta nedaugelis – jėgos nelygios. Dirbantys sveikatos apsaugos sistemoje, gerai išmanantys jos specifiką, gydymo įstaigų restruktūrizavimo procesą sekantys specialistai stebisi, kaip agresyviai Kauno medicinos universiteto klinikos siekia monopolio ir valdžios, vis daugiau gydymo įstaigų stengiasi „priglausti” po savo sparnu.
Kulautuvos, Romainių tuberkuliozės ligoninės jau tapo KMUK padaliniais. Onkologijos ligoninė priešinasi tokiai integracijai į Klinikas. KMUK būtų nieko prieš perimti dar ir Vidaus reikalų ministerijos Kauno polikliniką. Tačiau vargu ar gali efektyviai dirbti ligoninės-monstrai. Tokios ligoninės ir Vakarų Europos šalyse nėra populiarios, ten vyrauja nedidelių ligoninių modelis. O ir ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kuo didesnė įstaiga, tuo sunkiau ją valdyti.
Apskritai gal reikėtų pagalvoti apie ligoninių vairo perdavimą iš visuomenės atstovų sudarytoms taryboms, kurios samdytų įstaigos direktorių. Gal tada jos spręstų miesto sveikatos apsaugos problemas sistemingai, atsižvelgiant į gyventojų poreikius. Taip būtų išvengta interesų konfliktų, o gydymo įstaigos nesigvieštų uzurpuoti joms nepriklausančių valstybės funkcijų. Dabar vaizdelis nelabai koks: egzistuojanti sistema leidžia gimti slaptiems planams, kurių įgyvendinimui pasitelkiami politikai, pamiršę apie savo priesaikas atstovauti visiems rinkėjams, o ne tik grupelei draugų.
Violeta Gustaitytė