Lietuvos ūkio konkurencinį pranašumą Europos mastu lemia kreditų prieinamumas, atlyginimų sistemos lankstumas, gyventojų, turinčių vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą, skaičius, infliacijos lygis ir paskolų gavimo lengvumas. Tokie konkurencingumo veiksniai nustatyti Ūkio ministerijos užsakymu atliktoje Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo veiksnių ir tendencijų studijoje.
Parengta studija buvo siekiama nustatyti Lietuvos konkurencingumo ir augimo veiksnius, jų stipriuosius ir silpnuosius aspektus, taip pat galimą nacionalinę kompetenciją.
Mokslininkai nustatė, kad, be nurodyto pranašumo, Lietuvos konkurencingumą silpnina technologinis lygis, patentų skaičius, protų nutekėjimas, intelektinės nuosavybės apsauga, korupcijos lygis, įmonių investicijos į darbuotojų mokymą, teismų sistemos veiksmingumas ir kai kurie kiti veiksniai.
Mokslininkų teigimu, žinių ekonomikos kūrimą šalyje paspartintų integruoti verslo ir mokslo kompetencijos ir partnerystės tinklai, kurie taptų pagrindu kurtis inovatyviems klasteriams. Inovacijų politiką reikėtų labiau išskirstyti atsižvelgiant į pramonės ir verslo sektorių specifiką ir technologinę orientaciją. Siūloma didinti mokslinių ir eksperimentinių tyrimų finansavimą, skatinti intelektinį verslą, o mokymosi visą gyvenimą koncepciją plėtoti visais lygiais ir visose amžiaus grupėse.
Studiją parengė Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos institutas ir VšĮ Žinių visuomenės institutas. Studija atlikta vykdant vieną iš Vyriausybės programos ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemonių.
Lietuvos ir kitų naujųjų ES valstybių narių konkurencingumo augimo indeksai skaičiuojami nuo 2000 metų. 2000–2005 metų laikotarpiu Lietuvos pozicija balansavo tarp 36 ir 43 vietos. Pagal atskirus konkurencingumo augimo indekso parametrus Lietuva geriau vertinama valstybės institucijų valdymo ir makroekonominės aplinkos aspektu, prasčiau – technologijų ir inovacijų diegimo aspektu.