Talentingam menininkui, tarptautinių konkursų laureatui Modestui Pitrėnui kolektyvo gimtadienio išvakarėse buvo patikėtos Kauno simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento pareigos, todėl koncerte girdėjome pirmąją programą, kurią dirigavo šis maestro. Renginį kurti padėjo ir solistė Liora Grodnikaitė, šiuo metu dainuojanti Londono Karališkosios operos „Covent Garden” Džeti Parker (Jette Parker) jaunųjų menininkų programoje. Dainininkė drauge su orkestru atliko Ž.Bizė operos „Karmen” populiariąsias ištraukas, o pirmąjį gimtadienį švenčiantis kolektyvas buvo paniręs į A. Dvoržako IX simfonijos („Iš Naujojo pasaulio”) ir Arvydo Malcio kūrinio „Festus meae Terrae” gelmes.
Nuoširdus dirigento ir orkestro dialogas
Pirmajame koncerte pokalbis tarp orkestro, kaip reta, klostėsi labai natūraliai, tarsi savaime, be ypatingų pastangų. Kad taip būtų visą laiką! Kad tokios kokybės koncertai dažniau skambėtų Kaune! Matyt, ne aš viena galvojau po šio muzikos vakaro, nes pirmąsyk mačiau taip susikaupusius ir švytinčius orkestrantų veidus, dalyvaujančius muzikos įvykio sukūrimo procese, o ne tik scenoje atliekančius juodą sunkų darbą, palydimą žalio nepamatuoto „garsyn” arba tokio paties „tylyn”.
Kas gi taip ir tiek pakeitė Kauno orkestro veidą? Gal tai buvo tik atsitiktinumas? Kažkaip sėkmingai susidėliojusi palankių dėmenų suma? O gal klausytojus hipnotizavo kilni jaunojo maestro išorė?
Manau, kad ne. Sąlyginai gerą grojimo lygį per labai trumpą laiką orkestrantai pasiekė todėl, kad prieš juos stovėjo intelektualus, muziką mylintis iš pašaukimo, o ne dėl kokio nors kaprizo ar pretenzijos žmogus, turintis ir galintis pasakyti orkestrui daug ką naujo, svarbaus. Toks maestro, koks ir turėtų stovėti prieš orkestrą nūdienos laikais. Ne despotas, ne diktatorius, ne visko bijanti ir viskam, net ir beprasmiams projektams, paklūstanti marionetė, o kūrybinga asmenybė, turinti savo aiškų tikslą, skaidrų požiūrį į atliekamą muziką, į kolektyvą, gerbiantis kiekvieną jo narį, bet kartu gebantis iš jo išreikalauti maksimalaus atsidavimo.
Įdėmiu, skvarbiu žvilgsniu, jaudindamasis ne mažiau už jaunąjį maestro, renginį stebėjo mūsų dirigentų dirigentas Juozas Domarkas, M.Pitrėno pedagogas, atvedęs jį į tarptautinių konkursų pergales.
Vakaro kulminacijos
Nedėkinga situacija teko kompozitoriui Arvydui Malciui – jo kūrinys „Festus meae Terrae” („Mano žemės šventė”) pirmojoje dalyje rungėsi su prieš šimtą trisdešimt metų sukurtąja Ž.Bizė „Karmen” muzika. Tačiau net ir tokiomis „sunkinančiomis aplinkybėmis” A.Malcio kūrinys stebino puikiu orkestro spalvų pojūčiu ir nebanaliu šventiškumu. Autoriaus, beje, kauniečio, muzika skambėjusi daugelyje Europos miestų, deja, labai mažai pažįstama gimtojo miesto klausytojams. Šįsyk atliktas kūrinys buvo sukurtas 1989 metais, kuomet Lietuva gyveno visiems gerai žinomomis nuotaikomis ir lūkesčiais.
Orkestro griežimo kulminacija (beje, tylioji, o ne garsinė) buvo pasiekta A.Dvoržako IX simfonijos antrojoje dalyje. Sužavėjo dirigento puikus kantilenos vedimas, „skambančios” pauzės, judesio prasmingumas ir tikslingumas, paprasčiau tariant, gebėjimas rankų mostu perteikti virpančios muzikos esmę. Dar išskirčiau ne tik įspūdingai bei tiksliai pagrotą „Karmen” uvertiūrą ir įžangą į III veiksmą. Šiuose epizoduose iškalbingai skambėjo Aušros Lukoševičiūtės ir Onutės Zolotovaitės fleitos, Romo Staškaus obojus. Solistė Liora Grodnikaitė labiausiai įtikino dainuodama habanerą.
Šiek tiek apie Kauno orkestro istoriją
Skausmingos mūsų valstybės politinės peripetijos neišvengiamai koregavo ir mūsų muzikos istoriją. Vertėtų prisiminti, kad pirmasis Kauno simfoninis orkestras (Kauno radiofono orkestras) buvo įkurtas 1936 metais. Taigi šiemet turėtumėme minėti ne vienerių metų, o kur kas solidesnę sukaktį.
Pasak to meto muzikos kritikų, Kauno radiofono kolektyvas nebuvo silpnas orkestras, ypač paskutiniaisiais tarpukario metais, kuomet vietoj įkūrėjo Balio Dvariono jam pradėjo vadovauti neseniai iš mokslų Prahoje sugrįžęs Jeronimas Kačinskas.
Tarybiniais metais buvo ne vienas ir ne du bandymai sukurti miesto simfoninį orkestrą. Deja, nesėkmingi. Apie tai vaizdžiai rašė prof. Vytautas Landsbergis: „Kauno miesto simfoninio orkestro idėja prigeso berods tuo pretekstu, esą šį tašką pajėgus aptarnauti simfoninis iš Vilniaus. Kad miestui, jo kultūrai tai ne tas pats – atrodytų gana aišku, bet klausimas nūnai beveik pamirštas, gal ir kauniečiams neaktualus, visa ši istorija pernelyg istorinė”.
Pagaliau 1988 m. smuikininko Gedimino Dalinkevičiaus buvo suburtas Kauno kamerinis orkestras. 1997 m. šiam kolektyvui buvo pakviestas vadovauti Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos auklėtinis, daugelio tarptautinių konkursų laureatas Pavelas Bermanas, kuris gerokai kilstelėjo Kamerinio orkestro lygį.
Pirmųjų metų pamokos
Įkūrus simfoninį orkestrą, jo vairas vėlgi patikėtas P.Bermanui. Dabar jau visiems akivaizdu, kad tai nebuvo geriausias pasirinkimas. Tuomet buvo kitaip. Logiškai mąstant, kaip galėjo ką tik užgimusiam, besiformuojančiam kolektyvui vadovauti žmogus, gyvenantis Italijoje, Florencijos mieste?
Juk orkestras – tai ne tik repeticijos ir koncertai, bet ir repertuaro tikslingas formavimas, naujų muzikantų paieška, natos ir visa kita buitis, pagaliau tradicijos… Be to, P.Bermanas – smuikininkas, nebaigęs jokių dirigavimo studijų, nepraėjęs jokių šio sudėtingiausio mokslo ir studijų meistriškumo kursų, kuriems aukštojoje mokykloje skiriami 6-8 metai. Keista, kad geras instrumentininkas, puikus pedagogas, aukštos vidinės kultūros žmogus P.Bermanas pats neįvertino (jei kiti ir pervertino) savo meninių galimybių ribų… Tiesa, orkestro reikalais rūpinosi ir, regis, sėkmingai tebesirūpina direktorius Algimantas Treikauskas.
Orkestro koncertų per pirmuosius metus buvo surengta daugybė – 40 (!). Neįtikimas ir kažin ar reikalingas skaičius pradedančiam kolektyvui. Mano galva, geriausi koncertai buvo tie, kuriems dirigavo maestro Robertas Šervenikas, dirbęs su kauniečiais iš peties ir iš širdies. Tačiau šis žmogus labai užsiėmęs sostinėje, todėl M.Pitrėno atėjimas į Kauno simfoninį iš esmės sąlygos naują darbo ir koncertų kokybę.