D. Zvonkus signalizacijomis nebetiki

Paklaustas, kokį automobilį dabar vairuoja, grupės „B’avarija” narys Deivydas Zvonkus to išduoti nenori ir pasako tik tiek, kad automobilis yra nesenas, japoniškas ir mėlynos spalvos.

„Turėjau keturis automobilius, o nelaimių – tikrai kur kas daugiau. Man su jais nesiseka, kad ir kaip būtų pikta. Niekdariai yra tiesiog įsimylėję mano automobilius ir periodiškai krečia eibes. Tikriausiai tai yra atsitiktinumas, bet jau bijau sakyti, ką vairuoju. Matyt ir žmonės „bavarų” nelaimėmis, susijusiomis su automobiliais jau nebetiki – kasmet tai padega, tai išdaužia, tai pavagia”, – pradeda vardyti D. Zvonkus.

Kada išmokote vairuoti?

Vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas šešiolikos. Buvo toks trumpas laikotarpis, kai nuo šešiolikos metų galima buvo vairuoti, tik automobilyje turėdavo sėdėti dar kas nors, turintis didesnį stažą. Vis tiek aš ilgai vairuoti nemokėjau, nes neturėjau mašinos. Pirmąjį automobilį gavau 2000 metais, o vairuotojo pažymėjimą – 1994-aisiais.

Koks buvo tas pirmasis automobilis?

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs zaporožietis, kurį man padovanojo „bavaras” Juozas. Automobilis tik truputį važiavo – pirmąsyk išvažiavus užgeso ir dar raktelis nulūžo. Tai buvo Vilniuje, kai dar ten studijavau. Teko „zapą” palikti autobusų stotelėje kokiai savaitei, kol dariau raktą ir į Klaipėdą važinėjau.

Pagaliau jį nutempė policija, o man paskui teko kalbėtis poskyryje su dviem policininkais – geriečiu ir blogiečiu. Blogietis kėsinosi man maksimalią baudą paskirti, o žinot, koks skaudus studentui kiekvienas litas. Na, bet maksimalios nepaskyrė.

O paskui aš tą zaporožietį nuvežiau į servisą remontuoti. Tik suremontavo, išvažiavau į gatvę ir užgeso. Sustojau pliaupiant lietui, Vilniuje per patį piką, „kamštyje”, žiedinėje sankryžoje ir dar vidurinėje juostoje… Visiems buvo labai linksma, vairuotojai man pypino ir mojavo, kai aš stūmiau tą mašiną. Gerai, kad ji nesunki, tai nustūmiau iki netoliese buvusios aikštelės ir palikau.

Galvojau, kad atšilus orams partempsiu į Klaipėdą ir pasistatysiu sode. Bet pavasario ji nesulaukė – per žiniasklaidą sužinojau, kad ją ištraukė iš Neries. Matyt, kokie jaunyste trykštantys „pacanai” papramogavo – nors ir buvo palikta „ant pavaros”, bet surado kaip nustumti. O mašina be numerių buvo, teko eiti į policiją, vargti – tris dienas tvarkiau biurokratinius reikalus, kol galų gale pavyko nugabenti ją į Panevėžį ir atiduoti kaip metalo laužą. Aš labai norėjau žiūrėti, kaip presas tą automobilį suplos, kad būčiau ramus ir tikras, jog jis iš niekur daugiau nebeišlįs. Gaila, „metalistai” neleido.

Nekilo noras Juozui „atsilyginti” panašia dovana?

Ne, bet jis kitais metais vėl bandė pajuokauti – norėjo man padovanoti nevažiuojantį žigulį. Nepriėmiau, ir man ta dovana visai neatrodė juokinga.

Ar tie vargai neatgrasė nuo automobilių apskritai?

Praėjus kuriam laikui, kai įrašinėjom „Angelų” albumą, pastebėjau, kad kaskart studijoje užsibūnu iki nakties. Paskui tenka namo grįžti taksi. Paskaičiavau, kad visiškas nesąmones darau, o vienas pažįstamas kaip tik norėjo parduoti tokį seną „Ford Escort”. Nusipirkau, važiavau, ir valgyt neprašė.

Paskui kartą sėdžiu picerijoje, gurkšnoju arbatą, valgau salotas ir paskambina man, kad mašina dega. Iš tikrųjų sudegino kažkokie chuliganai. Visiška nesąmonė. Netgi buvo nuomonių, kad čia aš pats dėl reklamos tai padariau. Juokinga, aišku. Pardaviau paskui tą fordą dalims ir gavau lygiai tiek, kiek man kainavo jos stovėjimas aikštelėje.

Gal prastai automobilius saugote?

Saugomos aikštelės mano rajone nėra. Jei turėčiau namą ir laikyčiau automobilį ten garaže, galbūt niekas ir nepadegtų. Bet vis tiek nesi apsaugotas. Signalizacija taip pat nuo langų daužymo neapsaugo. Garsinė signalizacija išvis nuo nieko nebeapsaugo, jos reikėtų apskritai atsisakyti. Kiek yra automobilių savininkų, kurie jų nesureguliuoja. Visi pripratę prie nuolatinio mašinų kaukimo, žmonės net galvos nepasuka išgirdę.

Kuris automobilis buvo smagiausias?

Turėjau dar ir „Renault 19”, kuris nukentėjo mažiausiai. Dėl jo dažnai, kaip ir dėl fordo, išgirsdavau replikų: „Ką, „bavaras” su tokia mašina važinėja? O Dieve, Dieve”.

Žmonės dažnai sutinka pagal automobilį, nors aš tam didelės reikšmės neteikiu – jis man reikalingas tik nukakti iš taško A į tašką B. O su reno ir į koncertus važinėdavom. Gera mašina buvo, atidaviau mamai. Iš jos tik magnetofoną, pakištą po sėdyne, buvo pavogę ir mano bei Juozo striukes. Bet nieko nesulaužė, tik vieną centrinio užrakto varikliuką.

O kuris smagiausias, pasakyti sunku, nes automobiliams nesu išrankus. Už statistinį lietuvį vyriškį apie automobilius suprantu tikrai mažiau. Aš net ne visus atskiriu „iš vaizdo”.

Vadinasi, automobiliais išvis nesidomite?

Turiu daug draugų, kurie domisi, todėl tenka šį tą nugirsti, pamatyti. Vasarį buvome Čikagoje, o ten kaip tik buvo didžiulė automobilių paroda. Buvo tiek daug man nematytų dalykų, kurie tviskėjo naujumu ir modernumu. Manau, kad ir moterims patiktų.

Be to, paauglystėje teko būti Prancūzijoje „Peugeot” muziejuje. Mes, skautai, važiavome pas tenykščius skautus. Apsilankėme „Peugeot” gamykloje, o paskui – į muziejų. O ten visko buvo – nuo sunkiai suvokiamos triratės transporto priemonės iki „automobiltankio”, kurio priekyje ratai, o gale – vikšrai. Tik prancūzai taip ir tegali sugalvoti. Beje, pats pirmasis ir seniausias muziejaus eksponatas – pežo siuvimo mašina.

Vairuoti – malonumas ar prievolė?

Malonumas, bet geras vairuotojas nesu. Man tie gabumai neduoti. Esu žmogus kuriantis, todėl kartais man ne tas galvoje, kas turi būti vairuojant. Bet rimtų avarijų nesu turėjęs, tai turbūt nesu ir toks prastas. Vairavimas manęs nevargina, nebent tada, kai trečią nakties prisigėręs energetinių gėrimų išplėtęs akis po koncerto važiuoju namo. Dar vargina važiuoti vasarą kepinant saulei, kai pats automobilis tampa saule.

Duodate savo automobilį pavairuoti draugei Natalijai? Kaip apskritai vertinate moteris prie vairo?

Natalijai mašiną duodu, nes ji puikiai vairuoja, nors vairuotojo pažymėjimą dar turi tik metus. Jeigu aš po metų taip būčiau vairavęs, tai ohoho… Neleisčiau vairuoti mamai, net jeigu ji išlaikytų vairavimo egzaminus. Kažkodėl bijočiau.

Vairuotojų moterų būna visokių, kaip ir vyrų. Kai mokiausi Vilniuje, stebėdavau, kuo skiriasi troleibusų vairuotojai ir vairuotojos. Vyrai įžūliai „rauna”, užkiša troleibusą kam nors prieš nosį, o moterys atsargiai patūpčioja vietoje, jeigu kas. Vežant keleivius tai turbūt saugiau. Atskira vairuotojų kategorija yra maršrutininkai, kurie gal dirba per daug valandų ar kas jiems yra, kad jų akyse toks nepasitenkinimas visu pasauliu. Kelia siaubą ir kitiems vairuotojams, ir patiems keleiviams. Aišku, ne visi, bet tokių dauguma.

Giedrė Norvilaitė