Per eismo nelaimę nukentėjusi moteris mano, kad visuomenė dar nemoka tinkamai reaguoti į pastebėtą incidentą
Eismo nelaimė neretai į ją patekusiems žmonėms suteikia ne tik fizinio skausmo, bet ir sukelia nemažą psichologinį šoką. Žiūrint iš šalies atrodo, kad tereikia atlikti elementarius veiksmus, ir viskas turėtų būti išspręsta sėkmingai, tačiau konkretūs faktai rodo, kad netgi vidury baltos dienos įvykstantys incidentai gali likti beveik niekieno nepastebėti.
Kaltininkas tuoj pat paspruko
Į „Kauno dienos” redakciją kreipėsi kaunietė anglų kalbos mokytoja Alina Gutauskienė. Ji papasakojo sausio 5-ąją pakliuvusi į eismo nelaimę ties P.Lukšio ir Kovo 11-osios gatvių bei Savanorių prospekto sankirta. Moteris pasakojo apie 14 val. ėjusi pėsčiųjų perėja, degant žaliam šviesoforo signalui.
A.Gutauskienė kartu su kitais pėsčiaisiais kirto gatvę tam skirtoje vietoje, kai ją parbloškė iš šono atvažiavęs mikroautobusas.
„Aplinkiniai, pastebėję, kas man atsitiko, iškart ėmė šaukti ant tos transporto priemonės vairuotojo, kuris nelaimės vietoje pastovėjo vos kelias akimirkas ir, išklausęs savo adresu ne vieno praeivio garsiai išsakytą pasipiktinimą, netrukus, pasukęs į Kovo 11-osios gatvę, nuvažiavo savo keliais”, – prisiminė A.Gutauskienė.
Nukentėjusioji sakė iškart po įvykio nepajutusi jokių patirtų sužalojimų: „Džiaugiausi tik, kad po tokio įvykio likau sveika ir gyva, o į prasidėjusį galvos skausmą beveik nekreipiau dėmesio. Tik kiek vėliau paaiškėjo, kad tos nelemtos avarijos metu patyriau stiprų smegenų sutrenkimą”.
Pareigūnų pagalbos nesulaukė
Sugrįžusi į namus moteris apie nelaimę pranešė policijai, iš kurios sakė sulaukusi tik pašaipos. Paskambinus į policiją nukentėjusioji pirmiausiai buvo paklausta, kas liepė kreiptis į teisėsaugininkus, jei nelaimės metu jokių smarkesnių sužalojimų ji nepatyrusi. Kai moteris atsakė, kad taip jai pataręs sutuoktinis, atsakas iš ragelio buvo kone pribloškiantis: esą reikia tik džiaugtis, kad turi tokį rūpestingą vyrą ir pagalbos prašyti jo.
Vis tik pareigūnai su nukentėjusiąja susitiko Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje. Pasak A.Gutauskienės, netgi ją tuo metu apžiūrėję medikai policininkams patvirtino apie moters patirtą galvos sutrenkimą. Tuo tarpu pastarieji, gerokai nusistebėję, kad A.Gutauskienė neįsidėmėjo mašinos numerių, pažadėjo susisiekti su sužeistąja telefonu ir išvažiavo.
Nesulaukusi niekieno skambučio, A.Gutauskienė po kelių dienų parašė pareiškimą, kuriame išdėstė patirtos eismo nelaimės aplinkybes ir pristatė jį į Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą. Paklausta, kodėl nesikreipė į Eismo priežiūros tarnybą ar bent jau arčiausiai esantį Dainavos policijos komisariatą, moteris teigė norėjusi, kad raštas patektų pas Kauno policijos vadovą. Tačiau net ir tokios pastangos pastūmėti incidento tyrimą iki šiol nedavė teigiamų rezultatų: šeštadienį priimtas moters pareiškimas, budėtojų tikinimu, turėjo būti užregistruotas, tačiau su nukentėjusiąja niekas iš teisėsaugininkų susisiekti nemėgino. Kažin ar toks raštas išvis pasiekė nors vieno kiek viršesnio policijos atstovo rankas.
Vis dar ieško mačiusiųjų
„Keista man tąkart pasirodė aplinkinių supratingumo stoka. Juk galėjo kažkas įsidėmėti mane parbloškusios mašinos valstybinį numerį bei markę, nes man tikrai tuo metu šitie dalykai nerūpėjo. Žiūrėjau tik savęs, ar nepatyriau kokių smarkesnių sužalojimų. Atsimenu, jog tai buvo smėlinės spalvos mikroautobusas su plona geltona juosta per vidurį, – kalbėjo per avariją nukentėjusi moteris. – Mačiau, kad kažkas tikrai garsiai riktelėjo tam vairuotojui dėl jo aplaidumo, bet nežinau, ar bent įsidėmėjo daugiau automobilio požymių, nes visi aplinkiniai tuoj pat išsiskirstė”.
A.Gutauskienė teigė nesanti užtikrinta, kad tai buvo būtent maršrutinis mikroautobusas, nes neatsimena, jog priekiniame stikle būtų buvusi lentelė su maršrutu bei jo numeriu. Vis dėlto moteris tikino gerai prisimenanti mašiną vairavusio ir iš eismo nelaimės pasprukusio vairuotojo veidą. Ji pasakojo netgi kartą nuėjusi maždaug tokiu pačiu dienos metu į tą pačią įvykio vietą palūkuriuoti panašaus mikroautobuso, bet, deja, tokios transporto priemonės pamatyti nepavyko.
Po šio įvykio vienoje Kauno gimnazijų mokytoja dirbanti moteris beveik tris savaites buvo priversta praleisti namuose. Po to laiko nedarbingumo lapelis pedagogei galėjo būti pratęstas dar ilgesniam laikotarpiui, tačiau ji teigė norėjusi greičiau sugrįžti į darbą, nes moko abiturientus, kuriems tokie trikdžiai gali smarkiai pakenkti.
A.Gutauskienė sako vis dar neprarandanti vilties surasti įvykio kaltininką, kuris negana to, kad nė nežvilgtelėjo į savo sukeltus avarijos padarinius, netgi paspruko iš nelaimės vietos. Moteris sako, kad lauktų įvykio liudytojų skambučių telefonu 8-687 80014.
Liudytojams nederėtų nusigręžti
Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininkas Alfonsas Tarasevičius, komentuodamas situaciją dėl nelaimės metu greta buvusių aplinkinių abejingumo, pabrėžė, kad bet kokiu panašiu atveju būtina imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiai beviltiškai įvykių baigčiai.
„Tokiu atveju, kai žmogus galbūt pirmąkart gyvenime pakliūva į eismo nelaimę, jis tiesiog sutrinka. Be to, daug lemia ir dažnai patiriamas šokas, todėl nukentėjusysis išties nežino, ko griebtis. Tačiau kai viskas vyksta mieste ir daugelio praeivių akivaizdoje, pastarieji neturėtų likti abejingi ir bent jau užsirašyti automobilio valstybinius numerius bei markę. Taip pat nereikėtų palikti likimo valiai ir paties nukentėjusio žmogaus ir, be abejo, būtina nedelsiant pranešti apie įvykį policijai”, – aiškino A.Tarasevičius. Eismo priežiūros tarnybos vadovas pripažino, kad nežinant tikslesnių duomenų apie įvykio kaltininką, jo surasti beveik neįmanoma, o nelaimės tyrimas paprastai atsiduria aklavietėje. Pareigūnas neneigė, kad tokių atvejų pasitaiko nemažai.
A.Tarasevičius taip pat pridūrė, kad skambinti policijos pareigūnams reikėtų bendruoju pagalbos telefonu 112, o čia atsiliepę budėtojai iškart sujungtų su reikiama įstaiga.
Tomas Jarusevičius