Įtakingas amerikiečių ekspertas tikina, kad posovietinės šalys turi susivienyti kovodamos su Maskvos užmačiomis sukurti jai pavaldžią energetinę imperiją
Rusija neslepia planų sukurti savo kontroliuojamą energetinės priklausomybės imperiją, todėl ją supančios naujosios demokratinės valstybės turi suvienyti jėgas ir kartu ieškoti alternatyvių energetinių išteklių apsirūpinimo būdų. Tokią išeitį siūlo Jungtinių Amerikos Valstijų nevyriausybinės organizacijos „Pereinamųjų demokratijų projektas” prezidentas Briusas Džeksonas, praėjusią savaitę apsilankęs Vilniuje. Šis ekspertas ne kartą teikė pastabas Lietuvos diplomatams, kaip vertėtų spręsti vieną ar kitą problemą, kokios laikytis pozicijos aktualiais tarptautinės politikos klausimais. Dažnai į šias pastabas ir pasiūlymus buvo atsižvelgiama ypač rimtai. Viešėdamas Lietuvoje B.Džeksonas davė išskirtinį interviu „Kauno dienai.
Ukraina intensyviai rengiasi rinkimams
– Į Vilnių atvykote iš Kijevo. Kokios nuotaikos Ukrainoje, laukiančioje parlamento rinkimų ir tik ką išsprendusioje, regis, neišsprendžiamą gamtinių dujų tiekimo problemą?
– Vyksta labai intensyvi rinkimų kampanija, partijų varžybos. Ten yra trys pagrindinės jėgos, kurios turi galimybę surinkti daugiausiai balsų. Tai prezidento Viktoro Juščenkos remiama „Mūsų Ukraina”, ekspremjerės Julijos Timošenko blokas ir buvusio kandidato į prezidentus Viktoro Janukovičiaus Regionų partija. Kol kas sunku pasakyti, kuri iš jų surinks daugiausiai balsų. Yra ir daugiau smulkesnių partijų. Prognozuočiau, kad valdančiojoje koalicijoje Ukrainoje bus ne mažiau kaip 4-5 partijos.
– Ar energetiniai klausimai dominuoja kampanijoje, turint galvoje buvusį dujų karą su Rusija? Kurioms partijoms – prorusiškoms ar provakarietiškoms – naudingiau mesti šią kortą rinkimų kampanijos metu?
– Nepasakyčiau, kad dujų karas ir energetika apskritai būtų bent kiek svarbios rinkimų kampanijos dalys. Labiau akcentuojami socialiniai reikalai, rinkos ekonomikos įdiegimo, demokratijos klausimai.
Nesutikčiau ir su tuo, kad visas partijas Ukrainoje galima taip grubiai skirstyti į provakarietiškas ir prorusiškas. Gerai išsinagrinėjus situaciją, tikrai nėra lengva pasakyti, ar, pavyzdžiui, J.Timošenko blokas yra labiau vakarietiškas nei Regionų partija. Visos partijos turi savų stiprių ir silpnų vietų.
Anksčiau Vakarai aiškiai rėmė „oranžinės revoliucijos” veikėjus kaip vienintelius, kurie gali užtikrinti Ukrainos demokratizavimą ir judėjimą rinkos ekonomikos keliu. Bet dabar situacija yra kiek kitokia. Vakarai, JAV jau neturi preferencijų šiuo klausimu. Tiesiog remiame ir remsime demokratinį žmonių pasirinkimą. Ką jie pasirinks, su tuo Vakarai ir dirbs.
Beje, reikia pastebėti, kad kovo pabaigoje vyksiantys parlamento rinkimai bus pirmieji absoliučiai demokratiniai rinkimai šioje šalyje. Netgi prieš beveik pusantrų metų vykę prezidento rinkimai vadintini tiesiog revoliuciniais rinkimais, kur labiau vyravo emocijos.
Europa pateko į pelėkautus
– Tai, kaip rusai elgėsi su Ukraina ir pastaruoju metu su Gruzija, sukėlė daug nerimo Lietuvoje ir didesnėje Europos dalyje. Svarstoma, kaip Rusija gali elgtis toliau, kaip ji naudos energetinę kortą savo interesams įtvirtinti. Ką galima pasiūlyti kaip alternatyvą Maskvos energetinės imperijos užmačioms, kurios, kaip matome, vis labiau stiprėja?
– Taip, tokia tendencija pastebima. Jai, žinoma, reikia priešintis, kurti tokias alternatyvas, kurios efektyviai leistų išvengti Rusijos energetinės ekspansijos.
Išties didesnė dalis Europos yra lyg ir rusiškuose energetiniuose pelėkautuose.
Viena iš galimų išeičių iš šios situacijos – bendro naujųjų demokratijų, kurios itin priklausomos nuo Rusijos energetinių išteklių, fronto sukūrimas. Visos posovietinės valstybės turi susiburti ir kartu, vienu balsu bendrauti su Maskva gindamos savo energetinius interesus.
Kiekvienos nedidelės valstybės atskiras bendravimas su Rusija yra kur kas silpnesnis nei vieningo fronto bendras balsas, su kuriuo Maskva bus priversta skaitytis.
Prie šio projekto galėtų prisidėti visa Europos Sąjunga ir netgi JAV. Tada balsas būtų dar labiau stipresnis ir Maskvos energetinės imperijos užmačios būtų efektyviau „nugesintos”.
– Tokio fronto dabar nėra ir nematyti, kad jis būtų steigiamas?
– Deja, ne. Tai gana naujas reikalas, susijęs su pastaraisiais energetiniais įvykiais, todėl dabar šio klausimo sprendimas būtų ypač aktualus.
– Ar realu tikėtis, kad ES gali užstoti tas silpnesnes ir mažesnes posovietines valstybes, turint galvoje, kad Maskva turi savų draugų Sąjungoje?
– Rusija išties labai smarkiai padirbėjo padalydama ES į „saviškius” ir „nesaviškius”. Tačiau kalbėti apie bendrą frontą vis dėlto įmanoma ir būtina. Esu tikras, kad dabartinėmis sąlygomis, kai daug kam Europoje atsivėrė akys dėl kai kurių Rusijos energetinių-imperialistinių momentų, bus lengviau rasti daugiau draugų, suprantančių, jog toks bendras ES balsas šiais klausimais yra reikalingas.
Pokalbių tonas griežtėja
– Galbūt vertėtų veikti visai kitaip, pavyzdžiui, visomis išgalėmis bandant demokratizuoti Rusiją ir paverčiant ją iš imperialistinės valstybės draugiška, su kuria galima būtų turėti normalių, civilizuotų reikalų?
– Deja, šiuo klausimu nematyti šviesos tunelio gale. Bent jau tokia mano vadovaujamos organizacijos pesimistinė nuomonė. Neatrodo, kad galima būtų dabartinėmis sąlygomis pasiekti tokio rezultato, apie kurį kalbate. Bent jau prie dabartinio Rusijos prezidento padėtis vargu ar pasikeis į gerąją pusę.
– Kaip vertintumėte JAV administracijos požiūrį į padėtį Rusijoje ir jos ekspansines nuotaikas?
– Šiuo metu Vašingtone daugėja diskusijų apie santykius su demokratijos principų nesilaikančia Rusija. Kol kas man neteko pastebėti, kad administracija būtų labai kritiškai nusiteikusi šiuo klausimu. Tačiau vis labiau gausėja ženklų, kad griežtėja tonas pokalbiuose su Maskva apie jos politiką. Pavyzdžiu galėtų būti daktarės Rais (JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais – aut.past.) tam tikri pareiškimai.
– Grįžkime prie Europos ir, konkrečiai, Lietuvos. Jūs nemanote, kad galime tapti Rusijos energetinės imperijos dalimi?
– Lietuva yra kiek geresnėje padėtyje, nei kai kurios kitos postsovietinės valstybės, pavyzdžiui, ta pati Gruzija, kuri beveik šimtu procentų priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių ir Maskva gali čia diktuoti savo sąlygas. Lietuvos situacija ne tokia tragiška. Bent kol kas.
Žinoma, tai nereiškia, kad reikia sėdėti sudėjus rankas. Jūs galite ramiai, kartu su kitomis valstybėmis kurti strategijas, ką galima būtų priešpastatyti Rusijos imperinėms užmačioms. Tą ir vertėtų daryti.
Stasys Gudavičius