Atmetus Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) protestą dėl neteisingų pasaulio čempionato rezultatų, 2002 metų kovą daugiau kaip trejiems metams nutrūko Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago karjera.
Tačiau jau 2003-iųjų rudenį M.Drobiazko drąsiai pareiškė: „Nuolatinis dalyvavimas įvairiose programose mums leidžia išlaikyti puikią sportinę formą, be to, įgijome naujos patirties. Tad olimpiniais metais galbūt sugrįšime į didįjį sportą”.
Kaip tarė, taip ir padarė. Ir sugrįžo tokie stiprūs, kokie dar niekada nebuvo. Ledo šokėjų poros iškovoti šių metų Europos čempionato bronzos medaliai prilygo auksui, nes tokių įvertinimų, kokių sulaukė Lietuvos čiuožėjai, čempionais tapę rusai nenusipelnė.
Svarbiausia – žiūrovų nuomonė
Turino olimpiadai publikos numylėtiniai M.Drobiazko ir P.Vanagas rengiasi nedideliame ir ramiame Vokietijos kalnų miestelyje Obersdorfe, turinčiame net tris čiuožyklas po vienu stogu. Šiandien pas juos atvyksta olimpinės komandos gydytojas kaunietis Dalius Barkauskas, be kurio pagalbos čiuožėjai jau net neįsivaizduoja savo karjeros.
Į olimpiados sostinę iš Vokietijos čiuožėjai atvyks likus trims dienoms iki pirmojo starto – vasario 14 dieną.
„Galime pažadėti, kad su Margarita Turine padarysime viską, kas priklausys nuo mūsų. Pasirengimas, sprendžiant pagal Europos čempionato rezultatus, buvo rezultatyvus. Stengsimės užimti pačias aukščiausias vietas. Juk medalis žiemos olimpiadoje būtų pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo”, – sakė P.Vanagas.
Margarita stengėsi realiai vertinti situaciją: „Pavergėme publiką, tačiau pavergti teisėjus yra sunku. Jie gali mus mylėti, jie gali verkti, kai mes čiuožiame, bet vertins mus taip, kad būtų geriau jų šalių čiuožėjams.
Jeigu labai gerai čiuošime iš pat pradžių, teisėjai netgi iš karto gali mus vertinti žemesniais balais, kad neatitrūktume nuo pagrindinių konkurentų”.
„Tačiau publikos įvertinimas mums visada buvo pats svarbiausias”, – sakė P.Vanagas.
Pergales vainikavo vestuvės
M.Drobiazko ir P.Vanagas kartu čiuožia jau 18 metų – nuo 1988-ųjų. Nuo 2000-ųjų jie – pora ir gyvenime. Kartu išgyvenę ir didžiausias pergales, ir skaudžiausius nusivylimus, Margarita ir Povilas pasirengę dar vienam gyvenimo iššūkiui – penktajai olimpiadai. Tiek kartų olimpinėse žaidynėse nėra dalyvavęs nė vienas kitas Lietuvos sportininkas.
Iki Solt Leik Sičio olimpiados ir tais pačiais 2002-aisiais vykusio pasaulio čempionato Lietuvos ledo šokėjų karjera stabiliai kilo į viršų. Savo didžiausius laimėjimus Margarita ir Povilas pasiekė tada, kai atsiskleidė ir jų tarpusavio jausmai.
Sėkmingiausi jiems buvo 2000 metai – iškovoti „Grand Prix”, Europos ir pasaulio čempionatų bronzos medaliai, vasarą atšvęstos vestuvės.
Tuomet jau niekas nekėlė problemos, kad ukrainiečių kilmės čiuožėja iš Maskvos atstovauja Lietuvai. M.Drobiazko ir P.Vanago čiuožimas kėlė tik pasigėrėjimą ir kuriantis nepriklausomai valstybei reikštos pretenzijos nugrimzdo į praeitį.
Patekus į elitą prasidėjo kryžiaus keliai
1988-ieji. 16 metų maskvietė ir 18-metis kaunietis tapo ledo šokėjų pora. Tai atsitiko tada, kai P.Vanagas, ilgus metus dalyvavęs vyrų varžybose, jau rengėsi kabinti pačiūžas ant vinies ir pasišvęsti studijoms.
Tačiau tapti Maskvos Tarptautinių santykių instituto studentu jam pritrūko vieno balo. Tuomet Povilas įstojo į tuometinio Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių ir buvo pašauktas į armiją. Kad nereikėtų dvejus metus praleisti kareivinėse, jis nutarė tęsti sportinę karjerą Maskvos CSKA klube.
Taip likimas suvedė Margaritą ir Povilą.
Po daugelio metų, prisimindamas karjeros Maskvoje pradžią, Povilas pasakojo, kad buvo ir ašarų, ir konfliktų. Prireikė daug kantrybės visa tai ištverti.
Greitai tapo aišku, kad eksperimentas pavyko. 1991 metais M.Drobiazko ir P.Vanagas debiutavo pirmose tarptautinėse varžybose.
1992-ieji. Po didelių lietuvių pastangų, netgi atkaklių Kauno „Žalgirio” draugijos laiškų tuometiniam TOK prezidentui Chuanui Antonijui Samarančui, pora įgijo teisę dalyvauti Albervilio olimpinėse žaidynėse, kuriose užėmė 16 vietą.
Kilęs triukšmas dėl to, ar Rusijos pilietybę turinti čiuožėja gali atstovauti Lietuvai, gerokai sugadino olimpinę nuotaiką, tačiau tuometinė poros trenerė, Povilo mama Lilija Vanagienė, prisiminė, jog per Albervilio žaidynių atidarymą jie visi taip jaudinosi, jog atrodė širdis iš krūtinės išlėks lauk – Lietuvos sportininkai pirmą kartą olimpiadoje turėjo teisę nešti trispalvę.
Nepaisant dar kurį laiką trukusio puolimo, pora atkakliai treniravosi ir po metų iškovojo Lietuvai sidabro medalį pasaulio studentų universiadoje.
1994-ieji. Lilehamerio olimpiadoje M.Drobiazko ir P.Vanagas šoktelėjo keturiomis vietomis aukštyn – užėmė 12 vietą. Tai buvo įrodymas, kad čiuožėjai eina teisingu keliu.
1998-ieji. Nagano olimpinėse žaidynėse Lietuvos ledo šokėjų pora netikėtai įsibrovė į stipriausiųjų dešimtuką, užėmusi vėl keturiomis pozicijomis aukštesnę vietą – 8-ąją. Daugeliui įtakingų ISU veikėjų tai pasirodė akibrokštas. Sunkiu darbu į elitą prasibrovusiems M.Drobiazko ir P.Vanagui prasidėjo kryžiaus keliai.
Pasitraukė, kad sugrįžtų
2002-ieji. Didelių vilčių Solt Leik Sičio olimpiada. M.Drobiazko ir P.Vanagas – vieni pagrindinių pretendentų į olimpinius medalius. Tačiau užlipti ant pakylos be klaidų čiuožusiai Lietuvos porai neleido teisėjai, nors Italijos ir Kanados čiuožėjai griuvo atlikdami laisvąjį šokį.
Atvirai viso pasaulio žiniasklaidai pareiškę apie klestinčią korupciją ir susiformavusius ISU teisėjų blokus, M.Drobiazko ir P.Vanagas sulaukė daugelio čiuožėjų palaikymo. Galima drąsiai teigti, kad jų pateikti faktai paskatino ISU keisti teisėjavimo sistemą.
Tačiau už drąsą Lietuvos čiuožėjai buvo nubausti dar kartą – tų metų pasaulio čempionate, kai vėl buvo nepelnytai palikti be medalių. Ir tuomet jie pasitraukė pažadėję sugrįžti, kai ledo šokiuose atsiras daugiau objektyvumo.
Sugrįžo jie 2005 metų rudenį į olimpinį atrankos turnyrą Obersdorfe (Vokietija). Užteko pirmosios varžybų dienos, kad taptų aišku – Margarita ir Povilas pasirengę kautis dėl olimpinių medalių. Sausį vykusiame Europos čempionate Lione (Prancūzija) jie pavergė tūkstančius žiūrovų, dailiojo čiuožimo specialistus. Iš dalies – ir teisėjus, kurie vis dėlto neišdrįso šįkart Lietuvos poros palikti be medalių, nors prieš laisvąjį šokį net Rusijos žurnalistai atvirai pasakė: „Blogi jūsų reikalai. Medalių negausite”.
Kokios spalvos medalių buvo verti M.Drobiazko ir P.Vanagas, jau kita tema.
Dovilė Kamarauskienė