Kaip parašyti bestselerį
Šiais laikais, kai knygas rašo kas netingi, mintis išleisti bestselerį tikriausiai krebžda maždaug kas antro žmogaus galvoje. Suprantama, ne kiekvienas, tiksliau, ne kiekviena yra Monika Levinski, kurios spintoje saugoma garsioji suknelė su išdykėlio Bilo „autografu” jau buvo solidus garantas, kad atsiminimų knyga įsiverš į topus.
Tačiau svajonė parašyti bestselerį privalo būti stipresnė už pavydą Monikai ir neįkainojamiems jos atsiminimams. Tik kaip ją, tą knygą, įveikti? Kur semtis įkvėpimo? Kuo geriau rašyti, kad nenubaidytum Mūzos, – kompiuteriu, tušinuku? Kada geriau atsidėti kūrybiniam procesui – darbo valandomis, po „Panoramos”, švintant?
Į pagalbą būsimųjų bestselerių kūrėjams pasikvietėme knygų autorius: rašytoją satyriką Jurgį Gimberį ir du knygas išleidusius politikus – Gintautą Labanauską ir Vytautą Šustauską.
Jurgis GIMBERIS, 10 humoro knygų autorius:
– Klausimas, kaip parašyti bestselerį, panašus į anekdotą apie žmogų, kuris gatvėje pardavinėja knygą „Devyni būdai, kaip tapti milijonieriumi”. O, ir aš galėčiau parašyti tokią knygą! Tik jei iš tiesų žinočiau, kaip tapti milijonieriumi, turbūt nerašyčiau ir nepardavinėčiau knygų…
Jeigu žinočiau, kaip parašyti bestselerį, aš jį parašyčiau. Jei aš jo neparašau, vadinasi, nežinau, kaip tai daroma. Nežinau, kas turėtų būti tas bestseleris. Va, „Haris Poteris” – bestseleris. Bet aš nenorėčiau būti jo autoriumi. O daug uždirbti tai norėčiau… Štai tokia vaikiška prieštara.
Kita vertus, Galina Dauguvietytė parašė atsiminimų knygą, kurios jau kelintą leidimą išperka. Kokia paslaptis? Asmeniniai nuotykiai? Bet tada turi būti žinomas žmogus.
Kitas kelias – Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas”. Tiesą sakant, aš tos knygos neskaičiau, bet joje, kiek žinau, puldinėjami bendražygiai ir bendrapiliečiai. Ir tai – bestseleris. Vadinasi, reikia, kad būtų drabstomasi.
Jei man būtų suteiktos tokios galios, norėčiau parašyti tokią knygą kaip „Dvylika kėdžių” ar „Aukso veršis”. Tik bijau, kad šios knygos šiandien gal ir netaptų bestseleriais.
Gintautas LABANAUSKAS, Kauno miesto Tarybos narys, išleidęs anekdotų rinkinį „Kas juoksis pirmutinis”:
– Kad parašytum knygą, manau, visų pirma reikia gauti darbo, kurio nemėgtum. Mintis išleisti anekdotų knygutę buvo nenauja, ji man kilo dar armijoje, kai stovėjau sargybos bokštelyje. Buvo labai šalta, labai niūru, prasta nuotaika, ir aš galvojau: „Kada visa tai baigsis?”
Sako, kad kūrybinės idėjos pasibeldžia, kai būna sunkiausia. Taip, sunkumai – štai ko reikia atsiskleisti talentui. Tikrieji bestseleriai gimsta po tam tikro sukrėtimo, kai kulminacinį tašką pasiekia emocijos. Gerai pavalgęs, ilsėdamasis šiltoje patogioje lovoje žmogus geros knygos nesukurs.
Vytautas ŠUSTAUSKAS, Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas, atsiminimų knygos „Laisvė ir kraujas” autorius:
– Kaip parašyti knygą? Kaip kaip… Paprastai. Jus, žurnalistus, aš vadinu žemesniosios kastos atstovais. Kai skaitysite mano knygą, pamatysite, kas geriau valdo plunksną, – jūs ar aš.
Savo knygoje rašiau tiesą. Pavyzdžiui, parašiau tą patį, ką sakiau ir Šilainių rinkėjams: „Aš į Seimą einu pamiegoti”.
Už mane niekas nerašė, mano stilius ten matosi. Kas gali parašyti protingiau už mane? Aš 18 metų kovojau, viską žinau ir apie Sausio 13-ąją, ir apie pučą.
Ką aš žinau, ryte ar vakare geriau rašyti. Būdavo, atsisėdi vakare ir nieko neparašai. Rūkai cigaretę po cigaretės, – nieko. O kartais kai prisėdi, nepajunti, kaip ateina penkta ryto.
Aš rašau greitai, ranka. Kai reikia parašyti kokį pareiškimą, man užtenka minutės. Į klaidas per daug nekreipiu dėmesio, jei kokios nosinės neuždedu ar vietoj „ia” parašau „e”, tai čia nesvarbu. Klaidas galima pataisyti. Esmė yra mintis!
Kai žmogus toliau pažengęs, stilius gali būti ir nelygus. Jei paklausčiau iš bankininkystės, kas yra marža, atsakytumėte? Ne. Tai va, aš esu platesnio profilio, štai ir visa paslaptis. Jei, pavyzdžiui, jūs parašytumėte knygą ir padėtumėte knygyne šalia manosios, pažiūrėčiau, kuri būtų labiau perkama.
Jūratė Kuzmickaitė