Lietuvos olimpiečių delegacija – jau Turine. Šį kartą olimpinės misijos vadovė – LTOK vyr.referentė žiemos sporto šakoms, praeity žinoma slidininkė, kuri atstovaudama TSRS rinktinei Kalgario olimpiadoje iškovojo aukso bei bronzos medalius 10 ir 5 km distancijose.
„Laiko turiu mažai ir jau rengiausi
jums skambinti ir atšaukti susitikimą, – prisipažino prieš išvykdama į Italiją. Ir nusišypsojusi paragino: – Dar laukia svarbūs susitikimai, tad kalbame greitai”.
– Jausmas prieš išvyką turbūt dviprasmiškas? Vykstate į žiemos olimpiadą, bet – ne slidinėti, – su Vida kalbėjomės LTOK posėdžių salėje. Praeityje garsi slidininkė buvo puikiai nusiteikusi, suko ant piršto plaukų sruogas, o kita ranka laikė mažutį mikrofoną ir dažnai kartojo „Pronto”.
– Labai. Kažkada svajojau pamatyti, kuo skiriasi vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės. Netikėtai ši svajonė išsipildė. Dabar yra galimybė pabūti savotiška „turiste” žiemos olimpiadoje. Na, ne turiste, nes darbų bus labai daug. Tačiau ir nedalyve. Tad jausmas – ir malonus, ir įdomus… – Bet trasą būtinai išbandysiu.
– Per atidarymą turėsite nešti Lietuvos vėliavą. Ką jaučiate?
– Keistas jausmas. Dar nesuvokiu to. Povilas Vanagas atvyks vėliau, tad man patikėjo šią svarbią misiją.
– Lagaminai, be abejonės, sunkūs. Už antsvorį teks mokėti?
– Labai sunkūs, – linksi galva. – Dėl antsvorio – nežinau. Gal nereikės?
– Kokius rezultatus, grįžę iš Turino, galėtume įvardyti kaip pralaimėjimą?
– Mes žinome kiekvieno sportininko galimybes, jiems iškeltus reikalavimus. Svarbiausia, kad mūsų sportininkai olimpiadoje nugalėtų save.
– Tačiau važiuojame ne tik dalyvauti.
– Žinoma. Norint pasiekti rezultatą, visų pirma reikia nugalėti save.
– Vasario 14-oji Jums – meilės ar pergalės diena?
– (Juokiasi.) Anksčiau Valentino dienos nešvęsdavo, tik pastaraisiais metais pradėjo. Dukra mūsų šeimoje bando įskiepyti šią šventę.
– Jūs daug kartų mintyse tarsi filmą peržiūrėjote savo pasiekimus 1988 metų vasario 14 dieną Kalgaryje. Kas įstrigę iš to meto?
– Širdies kamputyje visi svajoja apie aukštą rezultatą, tačiau aukso nesitikėjau. Pamenu, kad laimėjusi 10 kilometrų nuotolį ilgai kartojau: „Aš netikiu, aš netikiu”. Vėliau, peržiūrėdama draugų dovanotus vaizdo įrašus, įsiminiau, kai rusų komentatorius nuolat kartojo: „Abaidiot li naša Raisa Smetanina Vencene?” („Ar mūsiškė Raisa Smetanina aplenks Vencienę”?). Juk buvome tarsi vienoje komandoje, – šypteli.
– Kalbėta, kad su Smetanina po varžybų susistumdėte.
– Oi ne, ką jūs?! – nuoširdžiai stebisi. – Daug kas iš tarybinės delegacijos norėjo, kad laimėtų žinoma veteranė Smetanina, nes ji jau buvo laimėjusi kelias olimpiadas. Jos treneris mane šaltai pasveikino tik vėlai vakare valgykloje.
Kai po trijų dienų laimėjau bronzą, džiaugiausi labiau, nei laimėjusi auksą. Gal nukrito kažkoks akmuo? Gal viską vėliau suvokiau? Pamenu, kai man įteikė bronzą, o šis metalas prietemoje atrodė panašus į auksą, greta stovėjusiai Tichonovai sušnabždėjau: „Man atrodo, kad jie suklydo ir man įteikė antrą aukso medalį”.
– Kur dabar Jūsų apdovanojimai? Seife? Pasistaipote prieš veidrodį su medaliu ant kaklo?
– Ką Jūs. Aš medalių nekolekcionuoju. Bronzą atidaviau į muziejų, aukso medalis kažkur čia, – dairosi. – Pažiūri vienas kitas.
– Beje, dabar už olimpinį aukso medalį įteikiama įspūdinga suma – 400 tūkstančių litų…
– … norite paklausti, ar nepavydžiu? Tikrai – ne.
– Bet Jūs gavote garbės raštą ir…
– Kaip tuomet, gavau labai daug – beveik 5000 Kanados dolerių. Dar šiek tiek rublių, kurie greitai nuvertėjo. Be to, gavome butus, kuriuos vėliau galėjome privatizuoti. Iki to laiko laimėjusi kelias olimpiadas Smetanina prisipažino, kad tokios didelės sumos nebuvo gavusi. Prisipirkau aparatūros, krūvas batų ir išleidau beveik visus pinigus. Dar dabar turime tą suomišką televizorių.
– Ar galite su kuo nors palyginti pergalės jausmą? Su dukters gimimu?
– Tai kitoks džiaugsmas. Dukra – tai… – rankomis bando aprėpti kažką didingo ir nepaprastai daug.
– Dabar daug kalbama apie tuomet vartotus hormonus ir liūdnas pasekmes.
– Ne, juk netapau vyru, – juokiasi. – Tarybiniais laikais tai buvo neįmanoma. Tik vėliau pasigirdo kalbų ir skandalų. Tuomet, kad nepasilikčiau Vakaruose, turėjau net prižiūrėtoją.
– O nedviprasmiški trenerių ir jų auklėtinių santykiai?
– Irgi vėliau. Tarybinėje sistemoje tai buvo uždrausta. Dabar, kaip pakalbu su buvusiomis TSRS slidininkėmis, daugelis jaunų sportininkių turi savo asmeninius trenerius, kurie yra ir vyrai, ir meilužiai.
– Ar Vida Vencienė ką nors prarado per sportą?
– Ne. Aš viską turiu ir dažnai pamąstau, kad mano gyvenimas klostosi labai sėkmingai.
– O slidinėjime dar yra vietos romantikai?
– Didžiajame sporte – ne, tačiau kai esi turistas – labai daug! Įsivaizduokite, per medžius skleidžiasi, plieskia į akis saulė, medžiai apšerkšniję, užsidedi slides ir slysti! Būtinai lėtai, – užsimerkia, užsisvajoja.
– Jūs romantikė, gal ir eiles rašote?
– Ne, aš ne poetė ir eilėraščių nerašau, – kvatojasi. – Jums pasisekė, kad dabar gera mano nuotaika.
– Ar skiriasi dabartinės ir ankstesnės slidės? Kiek, beje, turite slidžių?
– Septynerias. Kasmet gaunu dovanų po naują modelį, daug išdaliju. Inventorius, tepalai, parafinas, slidės tobulėja kiekvienais metais, net kas pusmetį. Apkaustai dabar – mažučiai ir patogūs, o buvo platūs ir didesni.
– Užsiminėte apie tepalus, inventorių. Vis dar pamename juokingai graudžią istoriją su mūsų slidininke Stroliene.
– Kai sumaišė slides? – skėsteli rankomis. – Sporte nutinka įvairių dalykų. Ir dabar su ja pabendraujame. Tiesa, slidžių sukeitimas būtų lėmęs tik 2-5 vietas. Gal ji nesutiks su mano nuomone. Žinoma, 15 kilometrų čiuožti sunku, iš pradžių jai pradėjo skaudėti kojas. Į olimpiadą ji pateko paskutinę minutę, apie galimus pasiekimus buvo galima įspėti iš ankstesnių rezultatų. Ji pyks, bet manau, kad aukščiausiai galėjo pakilti per dešimt vietų.
– Kaip profesionalas gali nepastebėti sukeistų slidžių?
– Sutrikimas. Ji dalyvavo po pertraukos – vaiko gimimo, jaudinosi. Apšilo ir, pasitikėdama treneriu, paėmė jo įteiktas slides. Esu įsitikinusi, kad perėjusi kontrolę ji pamatė klaidą, tačiau šaukštai po pietų – arba startuoji, arba – ne.
– Šiame sporte galima gudrauti ir sukčiauti?
– Oi, ne. Nebent su savo žmonių grupe, dirbančia su tepalais. Jei jie burs, virs ar dar velniai žino ką darys. Pas mus, beje, treneriai ištepa slides, nors elitinėse šio sporto šalyse tai atlieka atskiros komandos.
– Lazdos ir slidės dabar lūžta rečiau.
– Būna visko, bet dabar išties rečiau. Dažniau lūžta lazdos, nors kartais, įsirėžus į medį, gali lūžti ir slidės. Būna ir kritimų. Pamenu, kai virtau Albervilyje, leisdamasi nuo kalno išpieštais žiedais. Leidžiuosi, matau mūsų Olimpinio komiteto atstovus ir staiga jaučiu, kad guliu ant sniego. Atsikėliau, kojos susuktos, tad turėjau vėl atsigulti, kad kojas „atsukčiau”. Šią situaciją man kartais primena LTOK prezidentas. „Pamačiau jus, ir susisuko kojos”, – juokais atsakau. Tuomet jausmas buvo klaikus.
– Vida Vencienė dažnai save apgaudinėja?
– Labai. Dvynių charakteris. Kažko nenoriu daryti ir save apgaunu. Tačiau paslapties, kaip save apgaunu, neišduosiu, – kikena.
– Žurnalistai, teisininkai ir medikai turi teisę su moterimis kalbėti apie jų amžių. Kaip moteris jaučiasi perkopusi 40 metų ribą?
– Ooo, – suploja rankomis. – Dieve mano. Pasijuokime. Aš visoms savo draugėms sakau: „Palauk, sueis 40 metų, ir pamatysi, kaip tu savęs nerasi”. Jos juokėsi, bet po to ne viena ir ne dvi pasakė: „Vida, kokia tu buvai teisi”. Tačiau greitai sukaks 45, ir vėl save atrasi.
– Jūs užsimenate apie tai, kad atsisveikinusi su sportu patekote į krizę, apėmė depresija?
– Buvo beprotiškai sunku, kai atvažiavau namo po Lilehamerio olimpinių žaidynių, – balso intonacija pasikeičia, veidas apsiniaukia. – Kiti sakytų: kas blogai, juk yra šeima, vaikas! Tačiau labai pasikeičia gyvenimo tempas. Ta skirtumą pajutau per kelias savaites. Būdavau visiems reikalinga, kasdien sulaukdavau po keliasdešimt skambučių, o dabar – beveik tyla. Pusmetis, atėjimas iki dabartinio darbo buvo beprotiškai sunkus.
– Sportą palikti beprotiškai sunku?
– Taip! Visiems. Ir tie, kurie sako, kad taip nėra, – meluoja! Pasikeičia gyvenimas, ritmas. Dėkui vyrui, kuris iškentėjo mano charakterį. Sako žmonės, bjaurus charakteris, nors man taip neatrodo. Vienas treneris rusas sako: „Vidulia, o tavo dukters charakteris toks kaip tavo?”
– Tuomet kokia juodoji Vidos – Dvynio pusė?
– Dvynys – arba balta, arba juoda. Džiaugiuosi, kai, užpykusi ir pažadėjusi su vyru nekalbėti, po penkių minučių viską užmirštu ir bendrauju. Žaviausia, kad nelaikau pykčio.
– Vida, o kur juodoji pusė? Jūs save giriate.
– Dvynys blogų pusių neturi. Horoskopais netikiu, bet paskaitau, ir daug kas atitinka.
– Neabejoju, kad Jums maloniausia atsipalaiduoti vasarą po palme, kopose.
– Neteko. Tai viena didelė svajonė: pailsėti egzotiškame krašte su šeima. Šiandien dar negalime sau to leisti, nors mane labai domina šiltos ir egzotiškos šalys… Pronto, – vėl taria itališkai į mikrofoną. Išgirdusi, kad ateina fotografas, tęsė. – Nenoriu fotografuotis.
– Kokią mažos mergaitės Vidos, gimusios Ukmergėje, savybę išsaugote iki šių dienų?
– Aš la-bai ge-ra, – taria dainuodama. – Buvau pagrandukas ir buvau lepinama. Niekada nuo tėčio negavau diržo… Pronto… Jei brolis ir sesuo pakeldavo ranką, jie gaudavo diržo, nes aš buvau neliečiama. Mylima abiejų, bet ypač tėčio, nes visi sakydavo, kad esu grynas Mogenis (mergautinė Vencienės pavardė – Mogenytė)… Pronto…
– Jums patinka Italija ir italai? Nuolat kartojate „pronto”.
– Moku tik šį vienintelį žodį. Juokinga, nes rankose dar nelaikiau tokio mažo mikrofono.
– Jus galima, kaip italę iš Milano, pamatyti su aukštakulniais, gilia iškirpte?
– (Palenkia galvą ir pažiūri į savo švarkelį, po to kikena.) Aukštakulnius mėgau ir mėgstu, nors laikas jau nusileisti. Mėgstu klasikinį stilių. Labai gilios dekoltė nepatinka.
– Teko kažkam nenorom duoti autografą?
– Ne. Džiaugiuosi, jei tai kažkam malonu. Kartais juokinga, kai išvažiuojame į rajoną ir pasirašome vaikams, nors jie net nežino, kas mes tokios. Iš kur vaikai žinos veteranes? Bet malonu. Gal grįžęs namo kuris pasakys savo mamai, su kuria kažkada aš į šokius vaikščiojau.
– Ar yra gyvenimo epizodas, kurį norėtumėte užrakinti po septyniais užraktais?
– Nemanau, – mąsto. – Ne.
– Koks žodis, Vidos Vencienės nuomone, turi didžiausią galią?
– Žodis? Meilė, – taria rimtai ir svajingai. – Meilė viskam – vaikui, šaliai, vyrams, – šypteli ir pasitaiso: – Vyrui.
– Dažnai sapnuojate Meilę?
– Ji pašonėje… – juokiasi. – Sapnuoju neryškiai. Kartais spalvotai, bet retai… Na, dabar pats pikantiškiausias klausimas?
– Reikia pikantiško klausimo? Nebus. Paklausiu kitko. Jei 50-ojo gimtadienio proga…
– … nenoriu, – juokiasi ir mojuoja rankomis.
– .. galėtumėte pasikviesti tik vieną svečią: Meilę, Turtą, Džiaugsmą, Viltį, Sveikatą, Laimę… Kas tai būtų?
– Sveikata.
– Vida, o jei Jums suteiktų galimybę dar vienam gyvenimui, bet su sąlyga, kad jis būtų kitoks nei dabar. Sutiktumėte ištrinti prisiminimus ir rizikuotumėte gyventi iš naujo?
– Galbūt banalu, bet atsakysiu kaip dainoje: gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku. Šia tema nenoriu net galvoti. Bent iki šios dienos, minutės mano gyvenimas – nuostabus.
Darius Sėlenis