Šiandien Rotušėje įteikiamos Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos
Išskirtinio kolegų dėmesio šiemet sulaukė penki kauniečiai menininkai. KMKA premijos ekspertų komisija nutarė po tūkstantį litų ir laureatų diplomus skirti fotomenininkui Romualdui Požerskiui, architektui Algimantui Sprindžiui, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, Muzikinio teatro solistei Ritai Preikšaitei, rašytojui humoristui Jurgiui Gimberiui. Kauno menininkų 2005-aisiais nuveiktus darbus pasvėrė ir ryškiausius balsuodami išrinko Asociacijos ekspertų komisija (vadovas – KMKA pirmininkas Petras Palilionis, nariai – teatrologė Elvyra Markevičiūtė, muzikologė Alina Ramanauskienė, tapytojas Gintautas Vaičys, rašytojas Aleksas Dabulskis, fotomenininkas Romualdas Rakauskas).
Vidmantas BARTULIS. Apdovanotas už Koncertą dviem smuikams ir simfoniniam orkestrui, oratoriją „Kelias”, simfoniją „Sodas”.
Ko jau ko, o titulų ir darbštumo V.Bartuliui netrūksta. 1996 metais jis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi. 1998-aisiais – apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. 2003 metais Lietuvos kompozitorių sąjunga paskelbė jį Metų kompozitoriumi už konkurse geriausiu pripažintą orkestrinį kūrinį – oratoriją „Nelaimėlis Jobas”. 2005-ieji Vidmantui Bartuliui atnešė įsimintiniausio metų Kauno menininko titulą. Jo kūriniai nuolat skamba koncertuose, naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti” meno vadovas.
Keletas citatų iš Vidmanto Bartulio „išpažinties” mūsų laikraščiui: „Didelio muzikos kūrinio rašymas panašus į romano. Tai tarsi gerai sužaista šachmatų partija, kurios ėjimai iš anksto apgalvoti. Esu pastovus ir prieraišus – žmonėms, daiktams, vietai. Man tinka posakis „Mano namai – mano tvirtovė”. Vilniuje gyventi nesinorėtų. Ateityje gal net apsigyvensiu kaime. Esu patriotas. Brangiausios širdžiai šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, iš nevalstybinių – Kalėdos. Labiausiai mano vertinamos žmogiškosios savybės – tolerancija ir humoro jausmas”.
Jurgis GIMBERIS. Apdovanotas už humoreskų rinkinį „Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai”.
„Ši mano knyga – dešimta. Ar tai daug? Žiūrint, kaip skaičiuosi. Pirmąjį rinkinį išleidau 1985-aisiais. Taigi per dvidešimt metų susidarė dešimt knygų. Beje, netrukus išeis ir vienuoliktoji – „Urbi et liurbi”. Į ją sudėti humoristiniai tekstai, spausdinti „Kauno dienoje”, – sakė rašytojas.
Jis prisipažino, kad formaliai niekada nesulaužė ištikimybės pasirinktam žanrui ir neišklydo iš humoro trasos. Tiesa, smulkių nuodėmėlių būta, prasitarė Jurgis: „Kažkada esu rašęs eilėraščius. Bet ir jie buvo ne už širdies griebiantys, o daugiau ironiški. Surimuoti posmelį galiu tik gretutiniu rimu, sudėtingesnės eiliavimo technikos „neįkąsčiau”. Pripažįstu, kad lyriškos nuotaikos dūmelis vinguriavo virš humoreskų knygos „Barakų bliuzas”. Bet nei romanų, nei apsakymų, nei poemų nerašau”.
Rašytojas prisipažino, kad ilgai nesuko galvos, kur išleisti Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją: „Ji investuota į namų ūkį”.
Algimantas SPRINDYS. Apdovanotas už Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektą.
Atgimimo metais buvęs Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininku architektas A.Sprindys yra daug prisidėjęs prie Nepriklausomybės simbolių mieste atstatymo.
„Pagal mano projektą buvo atkurti Karo muziejaus sodelis, Laisvės paminklas. Prie tarpukariu Kaune daug projektavusio architekto Karolio Reisono palikimo vėl teko prisiliesti prieš keletą metų rengiant Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektą. Darbas buvo sudėtingas, nes išlikusios paties Reisono medžiagos yra nedaug, kai ką teko tikslintis to meto spaudoje. Be to, atsirado jo projekte nenumatytų dalykų. Pasikeitus liturgijai, vietoj trijų altorių suprojektuotas vienas. Pusrūsyje, po centrine nava, įrengėme vestibiulį, rūbines, parapijos salę, refektoriumą, muziejų. Bažnyčią reikėjo padaryti prieinamą neįgaliesiems, techniniame projekte numatyti šildymą, signalizaciją”, – pasakojo architektas.
Kauniečiai jau meldžiasi už aukotojų, Savivaldybės ir Vyriausybės skirtas lėšas atgaivintoje Prisikėlimo bažnyčioje. Tačiau paskutinis taškas jos atstatymo darbuose dar nepadėtas. „Darbai tebevyksta. Baigiama koplyčia su kolumbariumu. Numatyta, kad ne tik ant bažnyčios stogo, bet ir į jos bokštą lankytojus kels liftas. Pastarąjį dar reikės įrengti. Detalizuojamas teritorijos sutvarkymo projektas – juk urbanistinė situacija gerokai pasikeitusi”, – vardijo A.Sprindys. Pasak jo, Prisikėlimo bažnyčios atstatymas yra gyvas darbas, kurį architektui reikia nuolat matyti natūroje.
Romualdas POŽERSKIS. Apdovanotas už fotografijų albumą „Atminties sodai”.
Fotomenininkas į šią savo kūrybos rinktinę sudėjo trijų dešimtmečių geriausius darbus. Jis sako, kad kiekvienas albumo ciklas turi savo sukūrimo istoriją.
„Neketinau fotografuoti motosporto, bet jame verdančios aistros sudomino. „Vaikų ligoninė” atsirado vykdant užsakymą – informacinį leidinį apie Kauno klinikas. Po vaikų natūraliai ėmiau fotografuoti senelių namus. Atlaidus Žemaitijoje fotografavau dvidešimt vasarų. Juos pratęsė nuotraukos iš kapinių – ten žmonės po atlaidų eina aplankyti savo artimųjų, atgulusių amžinojo poilsio. Atsitiktinė pažintis su Šilutėje gyvenančiu Alfonsu padiktavo ciklą „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai”, – pasakoja Romualdas Požerskis.
Pasirinkęs temą, fotomenininkas prisipažįsta žvelgiąs į ją kaip į aukso gyslą: „Stengiuosi ją kuo tobuliau, visapusiškiau išfotografuoti”. Anot jo, pasaulis ir žmonių santykiai keičiasi labai sparčiai. Šiandien jau niekaip nepavyktų pakartoti senos temos ta pačia gaida: „Mano fotografuotų atlaidų ir jų sakralinio pasaulio jau neliko”.
Tituluotas fotomenininkas, tarp kurio regalijų – ir Nacionalinė kultūros ir meno premija, sako, kad neleistų sau fotografuoti to, kas neetiška: „Tą nulemia fotografo dvasinis ir kūrybinis potencialas. Nuo jo priklauso supratimas – ką galima ir ko negalima rodyti”. Romualdui Požerskiui tabu – nesubtilūs aktai, žiaurumas, vulgarumas.
Rita PREIKŠAITĖ. Apdovanota už Karmen vaidmenį Ž.Bizė operoje „Karmen”, pastatytoje Kauno muzikiniame teatre.
Kiekvieno mecosoprano svajonių viršūnė – Karmen. Solistei Ritai Preikšaitei ši svajonė išsipildė 2005-ųjų rudenį. Šiam vaidmeniui ji ilgai rengėsi. „Kiekvienoje moteryje yra dalelė Karmen”, – įsitikinusi solistė.
Pasak muzikologės Alinos Ramanauskienės, R.Preikšaitės įkūnyta Karmen yra įdomi, sceniškai paslanki. Solistė ją ne tik dainuoja, bet ir įtaigiai kuria jos paveikslą.
Sausį Muzikinis teatras parodė „Karmen” gastrolinėje išvykoje Vilniuje, Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Po jo kaunietė solistė sulaukė garsios mūsų operos primadonos, irgi kūrusios Karmen, Irenos Jasiūnaitės komplimentų: „Ritos Preikšaitės sukurtas Karmen vaidmuo pakerėjo tikrais jausmais ir nuoširdumu”.
Muzikinio teatro scenoje Ritą Preikšaitę publika mato nuo 1987 metų. Solistė yra sukūrusi daugiau kaip dvidešimt vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Ji daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dainuoja Pažaislio ir E.Grygo, Tomo Mano festivalių programose.
Rūta Kanopkaitė