25 metai neišsklaidė abejonių ir tebedengia tragišką rašytojo Raimundo Samulevičiaus žūtį
Kai 1981 m. vasario 2-ąją kauniečiai rašytojai sunkiu žingsniu ėjo į Vaisių gatvelę, kad kolegos ir bičiulio Raimundo Samulevičiaus motinai tautodailininkei animalistei, vaikiškų knygų autorei Stasei Samulevičienei praneštų apie šiurpų įvykį, galbūt patys vylėsi, kad tai tik blogas sapnas.
Deja, tai buvo tiesa: 43 metų rašytojas buvo nušautas pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte buvusiame aukšto KGB pareigūno R.Vaigausko bute.
Dėl tragedijos apkaltintas… atsitiktinumas
Pirmasis klausimas, kuris kyla, prisimenant tragediją, – kaip ir kokiu būdu rašytojas atsidūrė aukšto rango saugumiečio bute? Atsakymas ne toks ir sudėtingas, jo reikia ieškoti buityje. Nors R.Samulevičius tuo metu turėjo žigulius, automobilio pats nevairavo. Sunku pasakyti kodėl. Vaikystėje mėgo siautėti dviračiu ir motociklu su draugais pasidarytais sudėtingais tramplinais, o automobilio vairuotojo teisių neturėjo. Šeimai vairuotojo paslaugas dažnai suteikdavo kaimynystėje gyvenęs gerokai jaunesnis staliumi tuometinėje Radijo gamykloje dirbęs Aurelijus Bacevičius.
Lemtingąjį 1981 m. vasarį jiedu ir išvyko į Vilnių. A.Bacevičius dar turėjo ir asmeninį reikalą – užeiti į uošvio R.Vaigausko butą – sakė norįs parsivežti kilimą. Kai prieškambaryje esančiu telefonu R.Samulevičius kalbėjosi su akademiku Juozu Lankučiu, R.Vaigausko žentas kažko ieškojo kambaryje. Vėliau teigė norėjęs rasti savo vestuvių nuotraukų, bet netikėtai aptikęs vokišką „Gecado” sistemos revolverį. Pamanęs, kad tai žaislinis ginklas, norėjo jį parodyti R.Samulevičiui – visi rašytojo bičiuliai žinojo apie jo aistrą žaisliniams pistoletams. Tačiau dramaturgui rūpėjo pokalbis, jis nekreipė dėmesio į jam rodomą daiktą. Tada nuaidėjo šūvis.
1981 m. birželį Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Riepšas paskelbė nuosprendį – A.Bacevičiui buvo paskirta bausmė: treji metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę gyvenvietėje kolonijoje. Nelaimė, kaip skelbta, įvyko „neatsargiai elgiantis su ginklu”. Neprošal pridurti dvi detales: A.Bacevičius – buvęs desantininkas ir geras šaulys, o ginklą rado, kaip buvo teigiama, kambaryje, į kurį šeimininkas drausdavo įeiti namiškiams. Sakoma, kad prašmatnus, kovinis graižtuvinis ginklas, iš kurio buvo šauta, po tragedijos paslaptingai dingo, o šovusysis po mirtino šūvio nebuvo net sulaikytas.
Pasak teismo išvados, „šovusysis lengvabūdiškai tikėjosi, kad nelaimės bus išvengta, nes manė, kad uošvis, atsargus žmogus, nelaiko užtaisyto ginklo”.
Kulka, peršovusi dramaturgo dešinę akį, buvo mirtina. Kas galėtų paaiškinti, kodėl gerokai prieš mirtį piešdamas autoportretą, R.Samulevičius save pavaizdavo su baltu tvarsčiu per dešinę akį?
Namai prie baltosios obels
Paskutinę 1981-ųjų rugpjūčio dieną iš Japonijos atvažiavęs literatūrologas profesorius Teruo Oki ilgai nesuprato aiškinimo, kodėl jis nebegalės pasimatyti su Raimundu Samulevičiumi. Rašytojo mamos Stasės Samulevičienės žodžius „Raimundo nėra ir nebus” jis suprato savaip, tarsi kalbama apie eilinį Raimundo išvykimą. Profesorius domėjosi R.Samulevičiaus kūryba, žinojo jo pomėgį „pradingti” kokiame nors teatro festivalyje ar kūrybiniame seminare. Smalsus, komunikabilus, keliones mėgstantis savo 44-ojo gimtadienio dar neatšventęs intelektualas kartais valandų valandas užsisklęsdavo ir archyvuose: istorinės asmenybės nuo vaikystės kaitino menininko vaizduotę. Tad, viešėdamas Vilniuje, svečias būtinai norėjo atvykti ir į Kauną. Tik tada, kai peržengęs Samulevičių namų slenkstį pamatė juodu kaspinu perrištą įrėmintą nuotrauką, suprato, kad Raimundo nėra ir jau nebus.
Ištikimoji Samulevičių namų šeimininkė, kurią svečiai švelniai vadindavo Genute, svarstydama, kuo pavaišinti atvykėlį, mechaniškai įjungė septynis mėnesius tylėjusį radijo aparatą ir aiktelėjo. „Neverk, Marija. Ir bus tamsu, tamsiau kaip naktį – neverk, Marija” , – sklido tais metais neįtikėtinai populiari melodija – dainelė iš R.Samulevičiaus pjesės „Laukimas”. Pjesė, kurią autorius dar vadino „Dainele Marijai” ir su pertraukomis rašė aštuonerius metus, turėjo užbaigti jo sumanytąją trilogiją. Kitos dvi pjesės „Paukšti, ateik čia” ir „Kaip vėjas laukuos” buvo sukurtos anksčiau, pelnė dramaturgui B.Dauguviečio pirmojo laipsnio premiją, jomis domėjosi daugelis teatrų. „Laukimą” savo teatre režisavo Juozas Miltinis, kūrybinis bendradarbiavimas, atrodė, turėjo perspektyvą.
Beje, jauno dramaturgo kūrybinis debiutas įvyko profesionalioje scenoje Kaune, tačiau R.Samulevičius mielai bendraudavo ir su mėgėjiškais teatrais, ypač vertino Vilniaus universiteto kiemo teatre sukurtus spektaklius. Įvairus pažįstamų, bičiulių ratas taip pat buvo palankus jo kūrybos sklaidai, todėl jo pjesės, kurias pats autorius, studijavęs M.Gorkio literatūros institute Maskvoje, vertė į rusų kalbą, dažnai būdavo statomos įvairiuose teatruose: Armėnijoje, Estijoje, daugelyje Rusijos miestų. Ar ne tik toliausiai bus nukeliavusi 1967 m. per keletą valandų sukurta vienaveiksmė pjesė „Sofoklis ir ji” – alegorinis mąstytojo dialogas su mirtimi. Išversta į daugelį kalbų, ši pjesė buvo suvaidinta radijo teatruose Lenkijoje, Suomijoje, Anglijoje, JAV.
Kaip ir kiekvienam kitam, R.Samulevičiui rūpėjo jo kūrinių likimas, mokėjo džiaugtis parodytu dėmesiu, nebijodavo savo džiaugsmu pasidalyti su bičiuliais, ta proga savo namuose surengti smagų pasisėdėjimą. Ši R.Samulevičiaus savybė ypač gražiai derėjo su kita, deja, rečiau sutinkama tarp kūrybos žmonių, – mokėjimu pasidžiaugti kito sėkme. Todėl jo kūrybiniame palikime yra didelis pluoštas publikacijų: teatro spektaklių, kino filmų recenzijų, eseistinių parodų apžvalgų, dailininkų portretų, kelionių įspūdžių. Jau būdamas pripažintas rašytojas, savo tekstus jis mielai spausdino ne tik respublikinėje periodikoje, bet ir dažnai pasiūlydavo Jonavoje leidžiamam laikraščiui. Daugiausia R.Samulevičiaus tekstų buvo išspausdinta mūsų laikraštyje.
Išdilusių pėdsakų ieškojimas
Žinant minėtuosius dramaturgo bruožus, apmaudu, kad jis neišvydo nei 1985 m. pasirodžiusio savo kūrybos tritomio, nei tais pačiais metais gražiu atskiru leidiniu išleistos „Baltosios obels” – biografinės apybraižos apie savo dėdę – garsųjį arsininką, talentingą tapytoją Antaną Samuolį. Tragiškai nutrūkęs paties R.Samulevičiaus gyvenimas neleido jam užbaigti paskutiniųjų ilgai rengtos knygos puslapių, tačiau specialioji knygos redaktorė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė nuoširdžiai pasistengė, kad knyga išvystų dienos šviesą. Knygos leidėjai įvertino autoriaus patirtį – juk Samulevičių namuose buvo rūpestingai saugomas Antano Samuolio kūrybinis palikimas, tausojamas kiekvienas ženklas, kurį namuose Vaisių gatvėje ar sodyboje Prauliuose buvo palikęs garsusis menininkas.
Patį dėdę autorius mažai teprisiminė – sunkiai džiova sergančiam Antanui Samuoliui 1939 m. buvo išrūpinta galimybė vykti į sanatoriją Šveicarijoje. Istorinės permainos Lietuvoje atplėšė sergantįjį nuo tėvynės, o materialinės paramos neturinčio ligonio egzistencija buvo išties tragiška, jo gyvybė užgeso 1942-ųjų vasarį. Dailininkui buvo 43-eji, jo kūrybos trukmė – septyneri metai. „Ilgai rašiau šią knygą. Labai ilgai. Gal net per ilgai”, – įžangoje parašys R.Samulevičius. Tačiau gausiai iliustruota, daug liudijimų pateikianti knyga – rimtas pagarbos ženklas artimam žmogui ir didžiam menininkui. Reikia tik stebėtis autoriaus atkaklumu, sugebėjimu surinkti daug autentiškos medžiagos ir tuo, kad jam vis dėlto pavyko nuvykti į Šveicariją, aplankyti vietas, iš kur dėdė jau nebegrįžo. Beje, abu menininkai – dėdė (Antanas Samulevičius-Samuolis) ir sūnėnas mirė eidami 44-uosius savo gyvenimo metus.
Vaikai dėkojo už šypseną
Samulevičių sodybą Prauliuose žino daugelis jonaviečių. Čia – Jonavos krašto muziejus, vieta, kur rengiamas tarptautinis mėgėjiškų teatrų festivalis „Aidas”, čia išlikusi Antaną Samuolį menanti klėtelė. Viena mokykla Jonavoje pavadinta Raimundo Samulevičiaus vardu. Pačios Stasės Samulevičienės kūriniai – vaikiškos knygelės, jos pūkuotukai – unikalūs kūriniai iš kailio dabar saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Maironio lietuvių literatūros muziejaus filiale – vaikų literatūros muziejuje.
Vėliau jie tapo jos knygelių vaikams personažais: pūkuotukų nuotraukos buvo sūnaus rūpestis. Galbūt abu suprato, kad spalvingos iš sumaniai išdirbto avikailio sukurtos būtybės, net ir rūpestingai prižiūrimos, nėra ilgaamžės. Be to, tapusios knygelių personažais, jos bus prieinamesnės didesniam vaikų ratui, tad šio darbo ėmėsi labai entuziastingai. Rodydama naują savo kūrinį, S.Samulevičienė mėgdavo stebėti žiūrinčiojo akis ir nuoširdžiai kvatodavo matydama, kaip palaiminga šypsena slysta net ir rimčiausio žmogaus veidu. Kai 1978-aisiais talentingajai animalistei buvo pranešta, jog jai įteikiamas tarptautinis „Šypsenos” ordinas – unikalus Lenkijos vaikų sumanytas apdovanojimas, džiaugsmo buvo visiems: daugybę šypsenų išprovokavusi S.Samulevičienė buvo verta tokio išskirtinio apdovanojimo, koks buvo įteiktas rašytojai Astridai Lindgren, Motinai Teresei, pasaulyje žinomam vaikų ortopedui Viktorui Dega ir daugeliui kitų vaikams nusipelniusių žmonių.
Laimingas, įdomus kūrybingų žmonių gyvenimas Vaisių gatvėje, deja, nutrūko. Po sūnaus žūties motina atkakliai siekė išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes, tačiau tiek jos, tiek bičiulių pastangos buvo bevaisės. Į Petrašiūnų kapines šalia sūnaus Raimundo ir simbolinio Antano Samuolio kapo ji atgulė 1988-ųjų liepą. Dabar jau tik memorialinės lentos ženklina namus, kuriuose gyveno talentingi ir kūrybingi žmonės, muziejai priglaudė solidų knygų rinkinį, o bendravusiųjų atmintyje tebesaugomi gražiausi prisiminimai.
Ramutė Vaitiekūnaitė