Gyčiui Paškevičiui gyvai dainuoti lengviau

Gytis Paškevičius teigia, kad jo kūrybą kritiškiausiai vertina ne tik trylikametis sūnus, bet ir šešerių metų dukrytė, ir jis į šią kritiką atsižvelgiąs. O paklaustas apie atkaklias gerbėjas, juokdamasis prisipažįsta, kad viena jų dabar – jo žmona.

Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Kokia ji buvo? Gal giminėje yra muzikalių žmonių?

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Vaikiškos dainelės prie eglutės. Tikrai nebepamenu, kokia mėgiamiausia daina buvo.

Potraukis muzikai galbūt iš močiutės: ji giedojo bažnyčios chore. Pirmasis instrumentas, kuriuo išmokau groti, buvo gitara. Maždaug vienuolikos metų tuomet buvau. Mokiausi pats savarankiškai. Pirštai nuo grojimo ne tik kad su nuospaudomis, bet ir kruvini buvo. Tėvai į mano pomėgį reagavo labai normaliai, nesikišo ir pasirinko stebėtojų vaidmenį.

– Esate kilęs iš Šiaulių ir šiuo metu ten gyvenate. Ar pateisino gimtasis miestas jūsų lūkesčius, nesinorėjo pakeisti gyvenamosios vietos?

– Manau, pateisino. Man niekada nesinorėjo kur nors išvažiuoti. Galbūt esu sėslus žmogus?

– Jei jau prakalbome apie būdo bruožus, gal juos lemia ir žvaigždės. Koks jūsų Zodiako ženklas?

– Svarstyklės.

– Ar dažnai svarstote? Juk tai būdinga šiam ženklui.

– Svarstau prieš ką nors darydamas. Manau, kad daugelis žmonių svarsto, prieš priimdami sprendimus. Tačiau pasitaiko, kad pirmiausia padarau, o tik paskui pagalvoju – nuo situacijos priklauso.

– Ar pasitvirtina vienoje jūsų dainų skambantys žinomi žodžiai: nėra to blogo, kas neišeitų į gera?

– Teiginys pasitvirtina, jeigu ir pats žmogus įdeda pastangų, kad tas blogis į gera išeitų. Nors nuo likimo nepabėgsi, pasikliauti juo aklai – taip pat negalima.

– Kaip manote, tarp kokio amžiaus moterų esate populiarus?

– Tikrai nežinau. Turbūt bendraamžių. Man spalį sueis 45-eri.

– Ar turite itin atkaklių gerbėjų?

– Vieną atkaklią gerbėją tikrai turėjau: dabar ji mano žmona Rugilė. Iš kitų gerbėjų būrio ji ir išsiskyrė atkaklumu. Mažai kas pasikeitė nuo mūsų pažinties pradžios – ir dabar su ja puikiai sutariame.

– Jaučiate scenos baimę?

– Scenos baimės nebejaučiu, bet jaudulys išlieka. Jis savaime dingsta tik išėjus į sceną. Scenoje esu jau 25-erius metus.

– Koks buvo pirmasis jūsų pasirodymas scenoje?

– Pirmasis išėjimas į sceną buvo ketvirtoje klasėje. Tuomet dainavau berniukų kvartete ir kažkur išvykome koncertuoti. Užlipus į sceną tada buvo taip baisu, kad sukosi viena mintis: greičiau pabaigti dainuoti ir nulipti. Tačiau jaudulys nesutrukdė, ir dainos žodžių tąkart nepamiršau.

– Esate išleidęs du rusiškų romansų albumus „20 dnej v Sankt Peterburge”. Kadaise prisipažinote, kad jums artima rusišką kultūra. Kas labiausiai joje žavi?

– Artimiausia man – rusų poezija.

– Atliekant dainas, skambančias pirmojo rusiškų romansų albume, buvo bendras projektas su Inga Valinskiene. Ar dar planuojate bendradarbiauti su kita atlikėja ar atlikėju?

– Sunku dabar pasakyti, tačiau nesakau, kad to tikrai nebebus. Šiuo metu kitokie planai. Kovo mėnesį ketiname išleisti naują albumą. Ten skambės vieno autoriaus kūrybos lietuviškos dainos. Kol kas paslaptis, kas autorius, tačiau darbai jau eina į pabaigą.

– Jūs dainuojate gyvai. Ką manote apie dainuojančius pagal fonogramas?

– Tegul dainuoja, jeigu jiems taip geriau. Mano manymu, tai didelis ir sunkus darbas dainuoti pagal fonogramą. Reikia pataikyti žiopčioti. Tai padaryti gana sunku, jeigu fonograma įrašyta prieš kokį pusmetį. Nelengva atsiminti, kaip tuomet dainavai. Gyvai dainuoti yra paprasčiau ir lengviau.

– Dainuojate gyvai, vadinasi, balsas koncertų metu pavargsta. Kokiais receptais naudojatės, kad išsaugotumėte balsą?

– Dažnai tyliu. Po koncertų stengiuosi nebekalbėti ir verčiau einu miegoti. Taip pat savo koncertų grafikus susitvarkau taip, kad nepervargtų balsas. O šiaip gyvenime esu kalbus žmogus.

– Ar buvote paklusnus vaikas? Apie ką svajojote vaikystėje?

– Buvau padykęs vaikas, kaip ir dauguma. Mokykloje – taip pat. Vaikystėje tikrai nemaniau, kad dainuosiu. Neplanavau to.

– Šiandien koncertuojate Panevėžyje. Koks jūsų repertuaras šiuo metu?

– Bus dainų iš paskutinio albumo „20 dnej v Sankt Peterburge”, dalis ankstesnių lietuviškų dainų ir keltas iš naujai pasirodysiančio albumo.

– Kiek albumų esate iš viso išleidęs?

– Neskaičiavau. Gal apie dešimt buvo…

– Kaip reaguojate į žurnalistų klausimus apie asmeninį gyvenimą?

– Normaliai. Jeigu ko nors nenoriu, tai tiesiog neatsakau. Neturiu išankstinio nusistatymo prieš žurnalistus.

– Kiek vaikų auginate? Ar jie paveldėjo potraukį muzikai?

– Turiu du vaikus – 13-metį Dominyką ir 6-erių dukrą Urtę. Net ir mažoji vertina tai, ką kuriu, bei pasako, jei kas nepatinka. Darau išvadas. Nors iš esmės dainų nesu keitęs, korekcijų yra buvę – stengdavausi nepatikusias dainas pateikti kitaip.

Šiuo metu sūnus sportuoja, o mažoji gal ir bus linkusi į muziką, dar sunku pasakyti. Tačiau tikrai neskatinu vaikų eiti mano pėdomis. Esu linkęs laikytis savo tėvų principų ir daugiau likti stebėtoju. Svarbiausia, kad vaikams patiktų tai, ką jie daro.

– Kaip vertinate Lietuvos publiką?

– Publika šilta. Problemų nekyla, nes žmonės, ateidami į mano koncertus, žino, ko tikėtis ir ko laukti.

– Ar artisto gyvenimas lėmė šeimyninį gyvenimą? Kuo dirba jūsų žmona?

– Be abejo, lėmė. Nebuvimas namuose duoda neigiamų pasekmių. Teko daryti išvadas. Nors šeima suprato, kad toks mano darbas. Šiuo metu labai retai pasitaiko, kad išvykčiau iš namų dviem trims paroms. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai.

Mano žmona dirba namų šeimininke. Sunkus tai darbas, nes namuose apstu veiklos.

– Ar turite kokių ryšių su Panevėžiu?

– Labai daug giminaičių iš tėvo pusės Panevėžyje gyvena, nors tėtis mano kilęs nuo Biržų, o mama – žemaitė.

Rita Skavičienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.