Magiškoji senosios Europos sostinė – Praha

„Pirmoji mano Vakarų Europos sostinė Praha mus apsvaigino kaip iš pieno putų kylančiu juoku ir muzika, vyninėmis siaurose gatvelėse prie Hradčanų, minia, su sportiškais bateliais sekmadieniais keliaujanti į užmiestį… Pirmoji mano naujųjų laikų minia… Prahos aura turėjo kažką nerėgėtai kerinčio.” Taip rašė apie apsilankymą Prahoje 1931 metais Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas.

Prahos aprašymai gali atrodyti kiek pabodę, nes lietuviai, važiuodami į Europos gilumą, dažnai aplanko šį miestą. Praha yra pirmasis Vakarų Europos miestas Rytų Europoje, o ir geografiškai ji nutolusi labiau į vakarus negu Viena. Tai miestas, kuriame persipina čekų, vokiečių ir žydų kultūros, miestas, kurį prancūzas Bretonas pavadino „magiškąja senosios Europos sostine”, miestas, kurį kasmet aplanko septyni milijonai užsienio turistų. Beveik kiekvienas jų pereina Karolio tiltu, ant kurio rymo susimąsčiusios skulptūros. Jeigu sudarytume būtinų pamatyti vietų ir objektų sąrašą, Praha šiame sąraše užimtų ne paskutinę vietą. Dailininkai nuo XV amžiaus tapė Prahos vaizdus, Richardas Vagneris buvo jos sužavėtas, vokiečių mokslininkas A. fon Humboltas vadino jį mieliausiu miestu Europoje. Praha turi daugybę pavadinimų – „Auksinė Praha”, „Šimtabokštė Praha” – todėl, kad mieste yra 473 bokštai. Gausybė bažnyčių ir maldos namų verčia ją vadinti „Šiaurės Roma”. Miestas ne vienam gražesnis už Paryžių. Man taip pat.

Simboliai: Šveikas, Kafka, Golemas

Liaudiškai demokratišką Prahos charakterį išreiškia alaus mėgėjas kareivis Šveikas, kurio elgesys kontratakuoja aristokratišką Vienos tradiciją. Šveikiškas humoras, ironija ir sugebėjimas prisitaikyti prie nepalankiausių aplinkybių galbūt padėjo čekams atsilaikyti istorijos audrose. Per 1968 metų invaziją, rašo garsus čekų rašytojas Milanas Kundera, kai miestą užplūdo sovietų tankai, merginos mini sijonėliais mojavo gatvėse tautinėmis vėliavomis.

Egzistuoja ir kita Praha. Miestas, kuriame gimė ir užaugo garsieji vokiškai rašę rašytojai – poetas Raineris Marija Rilkė ir prozininkas Francas Kafka. Pirmasis daugelio laikomas XX amžiaus Europos poezijos viršūne. Antrasis tapo tikru Prahos kultūriniu simboliu. Mieste yra nuolatinė Franco Kafkos kūrybos ir gyvenimo ekspozicija, Franco Kafkos skveras, biustas ir statula. Turistai dažnai lanko Kafkos kapą žydų kapinėse Olšanske hrbity. Miesto centre galima apsistoti viešbutyje „Metamorfozė”, kurio pavadinimas atkartoja vieną Kafkos apsakymą, kai pabudęs herojus pasijuto pavirtęs į vabalą. Net ant tarptautinio Prahos maratono emblemos buvo pavaizduotas Kafkos profilis, nors rašytojas sportiškumu nepasižymėjo ir 41 metų mirė nuo plaučių vėžio. Kaip Vienoje ant puodelių, bokalų, dėžučių, teniso marškinėlių, raktų pakabučių vaizduojamas Mocartas, taip Prahoje ant tokių turistinio kičo objektų pamatysi Kafką. Yra dar vienas simbolis, susijęs su „magiškąja Praha” . Tai XVI amžiaus žydų rabino Liovo, kuris sukūrė dirbtinį žmogų Golemą, kapas žydų kvartale Josefove. Lankytojai stengiasi ant jo kapo palikti raštelį su prašymu, mat tikima, kad Golemo kūrėjas turėjo ypatingų magiškų galių.

Komunizmas ir restitucija

Mėnesį gyvenau buvusiame dvare Jeneralkoje, generaliteto ir kariuomenės vilų rajone, Divoka Šarkos slėnyje. Ruduo, lapai, nukritę ant didžiulių išvartų, geltonai rudos rudens spalvos, nuklojusios žemę, slėnyje teka Šarkos upelis, iš kaimiškų namų kaminų jaukiai rūksta dūmai, maži takeliai veda seno apleisto sodo link, lyg nebūtų šalia miesto, kuriame gyvena 1,3 mln. gyventojų, o vaikščiotum kažkur Moravijos miškuose. Pamiškėje pamatau trijų metrų aukščio paminklą su įrašu „Ruda Armada osvobodila Prahu 9 kvetna 1945.”

1945 metų gegužės 9 dieną, kai Berlyne kapituliavo vokiečiai, miestą užėmė Raudonoji armija, o gyventojai išvaduotojus sutiko su ašaromis. Kaip ir Paryžiaus ar Varšuvos gatvėse, čia gali užtikti nedideles lenteles su įrašais apie kritusius kovotojus prieš nacistus. Čekai ilgai mėgo rusus. Iki pat 1968 metų, kai vėl pasirodė raudonžvaigždžiai tankai, sutriuškinę „Prahos pavasarį” – čekų laisvės judėjimą. Tankai buvo tie patys, tiktai ašaros nebe tos.

Protestuodamas prieš sovietų tankus, prie švento Vaclavo paminklo susidegino Janas Palachas, kurio pavyzdys galėjo įkvėpti Romą Kalantą. Disidentinio judėjimo istorija yra susijusi su Vaclavu Havelu, kuris tapo išsilaisvinusios iš komunizmo valstybės prezidentu.

Senojo miesto centre yra įsiskūrusi Nacionalinė galerija. Tai XVIII amžiaus pabaigoje pastatyti rokoko stiliaus Goltz Kinskių šeimos rūmai, kuriuos 1945 metais konfiskavo komunistinė valdžia. Kinskių palikuonis, gyvenantis Argentinoje, nemoka čekiškai ir niekada nebuvo Čekijoje, tačiau dabar pagal restitucijos įstatymą pretenduoja į penkias pilis, alaus daryklas, gamyklas, sidarbo dirbinių ir meno kolekcijas. Visa tai teks atiduoti paveldėtojams.

Lobkovičių ir Švarcenbergų šeimos iki karo valdė didžiulius turtus – pilis, žemes, miškus, vyno ir alaus daryklas, gydyklas. Po karo Amerikoje Lobkovičių šeimos paveldėtojas dirbo komivojažieriumi ir pardavinėjo peilius, o dabar restitucijos procesas jam grąžina rūmus Hradčanuose, Prahos pilyje. Restitucija padarė turtingą ir Vaclavą Havelą – buvęs disidentas pardavė atgautą tėvo architekto palikimą – namą miesto centre, Vaclavske namesti už 200 mln. kronų (20 mln litų). Tiesa, valstybė dar negrąžino katalikų bažnyčiai 29 tūkst. hektarų žemės, 15 tūkst. hektarų miškų ir apie 28 tūkst. pastatų. Galbūt todėl, kad net 60 procentų čekų pagal apklausas yra ateistai, o prieškario Čekoslovakijos prezidentas Masarykas šalies nepriklausomybę siejo su antikatalikybe ir įkūrė alternatyvią husitų bažnyčią.

Patriotai

Spalio 28 dieną švenčiama Čekijos nepriklausomybės diena. Tai lyg lietuviams vasario 16-oji. Prie Palacho paminko demonstruoja dešiniųjų radikalų grupė „Národni odpar”. Rūstūs veidai, odinės striukės, auliniai batai, tautinės vėliavos. Jie protestuoja prieš Europos Sąjungą, kuri, anot jų, kelia pavojų tautos idealams. Prie jų, užsidengę veidus skarelėmis, su anarchistinėmis raudonai juodomis vėliavomis bando prasiveržti kairiųjų jaunuolių grupė, skanduodama „Ne fašizmui”. Holivudiškos išvaizdos riaušių policijos pareigūnai su skydais užtveria kelią ir neleidžia grupėms suartėti. Po kiek laiko gėlių prie paminklo padeda II pasaulinio karo veteranai ir kariuomenės atstovai. Prahos pilyje Nepriklausomybės dienos proga įteikiami ordinai ir kariniai laipsniai. Vakare vyksta iškilmingi priėmimai rinktinei publikai – diplomatinio korpuso atstovams ir Prahos elitui. Visai kaip pas mus.

„Auksinė Praha”

Praha yra ne tik demokratiška, bet ir natūrali, savotiškai erotiškai patraukli vieta, į kurią vis norisi sugrįžti. Įvairių stilių paveldas verčia žavėtis milijonus turistų. Miesto centre griežtai reglamentuojami įvairios rekonstrukcijos, reklaminiai užrašai ir pastatų aukštingumas. Šokantis namas, Tančici dūm, kurio tūriai imituoja garsiuosius šokėjus Fredą Asterį ir Džindsžer Rodžers, įkomponuotas į senų ir puošnių namų eilę Vltavos krantinėje. Šį pastatą projektavo amerikiečių architektas Frankas Geris, kuris sukūrė originalią Volto Disnėjaus koncertų salę Los Andžele. Pavyzdys, kaip čekai saugo savo kultūrinį palikimą. Po pirmojo projekto pristatymo pasaulinio garso architektui buvo pasiūlyta patobulinti savo statinį: „Klausyk, Frankai, čia vis dėlto Praha …” Lobkovičių rūmuose, kur įsikūrusi Vokietijos ambasada, skverelyje pastatyta Davido Černy skulptūra, skirta rytų vokiečių pabėgėliams, kurie čia rado prieglobstį 1989 metais, – aukso spalvos trabantas ant keturių kojų.

Praha gali pasiūlyti nebrangią nakvynę botelyje (laive-viešbutyje Vltavoje) ir apartamentus „Keturių metų laikų” viešbutyje nuo 260 iki 3750 eurų už parą. Šiandien vieno kvadratinio metro kaina Prahoje yra 7000 litų, o miesto centrą skuba supirkti turtingi užsieniečiai. Vien amerikiečių Prahoje gyvena nuo 20 iki 30 tūkstančių. Tad Prahoje atsigauna Žižkovo ar Smichovo darbininkų rajonai.

Vyšehradas, „aukštoji pilis” – senoji Prahos įkūrimo vieta jaukesnė negu turistų nugultas miesto centras ir Karolio tiltas.

Slavino kapinėse Vyšehrade yra nacionalinis čekų tautos memorialas. Tai kaip Rasų kapinės Vilniuje, kaip Kerepeši – Budapešte, Brolių kapinės Rygoje ar panteonas Paryžiuje. Nacionaliniame čekų panteone guli apie 50 iškiliausių kultūros veikėjų – Karelas Čapekas, Antoninas Dvoržakas, Bedržichas Smetana, skulptoriai, artistai, dailininkai.

„Blaivūs ir budrūs”

Sekti čekų pavyzdžiu galima ir dėl alaus vartojimo kultūros. Čekai išgeria daugiausiai alaus pasaulyje – 159 litrus per metus kiekvienas – po pusę litro per dieną. 10 milijonų tautai neblogas rezultatas. Prahoje bare galima nusipirkti bokalą pilstomo alaus už 20 kronų (2 litus) ir tai bus pigiau nei 0,3 litro sodos ar mineralinio vandens buteliukas. Parduotuvėse alaus butelis kainuoja vos 50-70 centų.

Alus čia mėgstamas nuo senų laikų. 1039 metais čekų vyskupas šv. Vaitiekus net pagrasino atskirti nuo bažnyčios tuos, kurie verda alų. Didysis imperatorius Karolis IV, kuris Prahą padarė Šventosios Romos imperijos sostine, paskelbė ir šiandien aktualų lozungą „Būkite blaivūs ir budrūs”. Tačiau šio čekų pomėgio įveikti nepavyko. 1543 metais Benediktas Bavarietis skundėsi, jog „tam kad mus sunaikintum, nereikia turkų, nes mes patys save pribaigsime girtuoklyste”, tačiau jau XVII amžiuje pedagogas Janas Komenskis rekomendavo alų ir mažamečiams.

Alinė „U Kalicha” (vieta: Na Bojišti, 12), kurioje mėgo sėdėti kareivis Šveikas, valdoma vokiečių firmos. Meniu pateikiamas keliomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai. Patiekalai iš „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių” knygos – „Bretšneiderio užkandžių dubuo” ir ponios „Miulerovos grybų padažas”. Litras alaus „Radegast” kainuoja 100 kronų (10 litų). Ant sienų kabo romantizuoti Austrijos Vengrijos laikų karių paveikslai „Na pamatju moji wosjkie slüžby”. Sienos tamsios ir aprašinėtos autografais. Bandau palikti autografą ir aš, bet tai pamatęs barmenas pradeda šaukti: „Tiktai prezidentams!”. Kurgi ne. Ant sienų šalia Kravčiuko, Vaclavo Havelo, Gunčio Ulmanio, Jevtušenkos, Vairos Vykės Freibergos, Žako Širako autografų įrašas: „čia buvo Efka, Simas, Justas, Jolanta.2003.Šilutė”.

Nors čekai ir išgeria daugiausiai alaus pasaulyje, jie teikia pirmenybę „desitkai”, turinčiai 3,3 gramo alkoholio. Jis pigesnis negu dvanáctka. Alus yra socialinės komunikacijos priemonė, o ne svaigalas. Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, toks alus iš viso negaminamas.

Pernai 5 procentais buvo padidintas akcizas benzinui, dyzelinui, cigaretėms ir alkoholiui. Šveikas sakė, jog vyriausybė, padidinusi alaus kainas, pasmerkta žlugti. Jis rėmėsi istorijos pavyzdžiu. 1905 metais vyriausybė, norėdama surinkti daugiau mokesčių, nutarė pakelti alaus kainas. Prahoje prasidėjo maištai. Ta pačia proga čekai pradėjo reikalauti ne tiktai grąžinti senąsias kainas, bet ir siekti visuotinės rinkimų teisės. Į mitingą Vaclavo prospekte susirinko daugiau kaip 100 000 alaus mėgėjų, ir valdžia buvo priversta nusileisti. Ar verta paminėti, jog, grąžinus senąsias kainas, visuotinės rinkimų teisės reikalavimas buvo pamirštas?

Vygantas Vareikis