„Taupyk, pinigais nelyja!” – tokią pastabą tėvai dažnai pasako savo augantiems vaikams. Sako ir, be abejo, mano, jog byloja tikrų tikriausią tiesą. Tačiau yra užfiksuota daug faktų, kurie ją paneigia. Tai išties įdomūs nutikimai.
Banknotai iš dangaus
1976 metais Vakarų Vokietijoje, Limburge, du dvasininkai suskaičiavo apie porą tūkstančių surinktų iš dangaus kritusių markių. Ir įdomiausia tai, kad tuokart pinigai buvo ne metaliniai, o popierinės kupiūros. Tai vyko giedrią dieną.
2003 m. kur kas geriau nei klerkui Brainui pasisekė Australijos pilietei Elei Smit. Ji išėjo į sodą paimti išdžiūvusių skalbinių. Staiga įsisuko vėjo sūkurys, kuriame moteris tarp aukštokai pakeltų medžių lapų pamatė kažką mėlyną.
„Aš pagavau mėlyną popierių, – pasakojo žurnalistams Elė, – ir pamačiau, jog tai 10 Australijos dolerių. Moteris neabejojo, jog banknotą iš kažkur „nušvilpė” ir atnešė vėjas. Tačiau ji nustebo, kai po savaitės sode po alyvų krūmu pamatė kažką raudonuojant. Tai buvo 20 dolerių banknotas. Nors jokio vėjo nebuvo dvi dienas, moteris sakėsi galinti prisiekti, jog tą krūmą apėjusi kiliskart gerai apžiūrėdama: anksčiau banknoto ten nebuvę. Ji dar kartą gerai apžiūrėjo visą sodą. Po dviejų savaičių ji vėl ten rado dvi dešimtines ir penkių dolerių banknotą. Praėjus dar dienai, į virtuvę linksmai šaukdamas įpuolė sūnus: „Žiūrėk, mama, ką sode radau!”. Jo rankoje raudonavo 20 dolerių banknotas!
Surinkusi apie šimtą dolerių, Elė puolė į azartą: pinigų sode pradėjo ieškoti kasdien. Deja, jais daugiau nelijo!
Monetos vargingai gyvenantiems
O vienišai panelei Kristen Norvič iš Slovakijos pensų monetas pradėjo „spjaudyti” namo ventiliatorius. Jas rasdavo netikėčiausiose buto vietose. Kartą, bežiūrint televizorių, nežinia kaip įlėkusi moneta caktelėjo jai į galvą. Iš kur lekia pinigai, niekas negalėjo pasakyti. Buvo spėlionių, kad ventiliatorius jų galėjo prisisiurbti „pinigų lietaus” metu.
„Gal tuos pinigus žmonėms siunčia gerosios dvasios?” – atvirai suabejojo susidūrusi su nepaaiškinamais faktais 33-ejų metų Kim Pinter iš Bostono.
Išsiskyrusi su vyru, Kim su vaikais atsikraustė į naują butą. Šeimai prasidėjo sunkus laikotarpis – trūko pinigų. Čia ir prasidėjo keistenybės. Moteris pradėjo rasti monetas po 10 centų. Kasdien jų rasdavo įvairiose vietose, nors nei ji, nei vaikai jų neturėjo ir nebarstė. Taip tęsėsi ilgokai. Pagaliau jų reikalai pagerėjo, – motina gavo neblogą darbą. Ir monetos dingo.
Tačiau neseniai Kim namuose atsirado nauja bėda: vyriausia duktė Siuzi susidėjo su bloga kompanija. Tą patį vakarą, kai Siuzi išsivežė policija, namuose tai čia, tai ten vėl pasirodė monetos. Praėjo keli mėnesiai. Siuzi sugrįžo supratusi savo klaidas, visam laikui atsižadėjo netinkamų draugų… Ir monetos vėl dingo!
Treit Vulchard su tokiu nepaprastu reiškiniu susidūrė 1996 metais – taip pat sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu. Ji mokėsi koledže, viena augino mažą dukrelę, pinigų trūko net būtiniausioms reikmėms. Kai atrodė, jog neviltis galutinai sužlugdys jauną moterį, jos bute iš kažkur pradėjo „dygti” dešimties centų monetos. Žinoma, tai maži pinigai. Tačiau – iš kur jie? Treit jų rasdavo vonioje šalia kriauklės. Iš pradžių ji irgi galvojo, kad jos iškrinta iš kokios nors seniau vilkėtų drabužių kišenės. Tačiau buvo nuostabiausia, kad krintančių monetų skambesys vonioje girdėdavosi ir dieną, ir naktį, kai vonioje nieko nebūdavo. Po pusantrų metų, kai Treit baigė koledžą, gyvenimo sąlygos pagerėjo. Jos su dukrele persikėlė gyventi į kitą rajoną. Monetos liovėsi kritusios.
Gal taip nori padėti mirusieji?
Tokį netikėtą pinigų atsiradimą nežinia iš kur kai kas mėgina sieti ir su mirusiais artimaisiais.
Polas Bukovskis duodavo dolerį mažai savo dukrai Mišelei kiekvieną kartą, kai ji padarydavo ką nors labai gera, netikėta. Šios tradicijos jis laikėsi ir dukrai užaugus. Tik dabar dolerius jis duodavo jos sūnui ir dukrai – savo vaikaičiams, kai tik šie jį aplankydavo. 2002-ųjų gegužę, kelias dienas prieš mirtį, Polas pakvietė savo vaikaičius, pasakė juos labai mylįs ir kad net po mirties jis visada būsiąs su jais.
„Praėjo dveji metai, – prisimena Mišelė, – vieną dieną mes ruošėmės važiuoti į San Antonijo turgų. Aš paprašiau dukrą Džeinę užlipti ant aukšto ir atnešti man striukę. Po kelių minučių ji nulipo su striuke ir pasakė, jog ant dėžės, kurioje buvo striukė, rado vieno dolerio banknotą.”
Visi buvo nustebę, nes tiksliai žinojo, kad po Naujųjų metų, kai ant aukšto buvo nunešti eglutės žaisliukai, ten daugiau niekas nebuvo užlipęs. Nerasdama kitokio paaiškinimo, Mišelė nusprendė, jog tas doleris – mirusio jos tėvo dovana vaikaitei. Tačiau žinodami, jog senelis po dolerį visuomet dovanodavo abiem anūkams, nutarė patikrinti, teužlipa ant aukšto ir berniukas – Džonas. Visų nuostabai, mažasis Džonas ant tos pačios dėžės, kurią tik ką darinėjo jo sesutė, rado padėtą dolerį. Neliko abejonių, jog tai senelis tęsia savo tradiciją.
Senelio pinigai pusryčiams
O tai, kokia istorija nutiko Helen Kiljen iš Atlantos, aiškiai rodo paranormalią tokių pinigų kilmę.
Moteriai atėjo sunkus metas – ji prarado darbą, nežinojo, kaip toliau gyventi. Galop atėjo tokia diena, kai ji neturėjo net trijų dolerių besimokančiam sūnui Maiklui pusryčiams mokykloje. Todėl nutarė tą dieną geriau palikti jį namuose. Berniukas labai susijaudino, nes tais mokslo metais jis nebuvo praleidęs nė vienos pamokos. Motina mėgino sūnui paaiškinti savo sprendimo motyvus, tačiau šis tik gailiai verkė. Staiga pačiame ginčo įkarštyje jie abu išgirdo tuščioje virtuvėje kažkokį skambesį. Įėję pamatė ant grindų gulint krūvelę monetų. Iš išgąsčio nustėrusi Helen pradžioje jokiu būdu nenorėjo prisiliesti prie tų pinigų, įtardama, gal taip juos mėgina „išbandyti” negera dvasia. Tačiau Maiklas įsidrąsino ir pinigus surinko. Suskaičiavę juos, motina ir sūnus dar labiau nustebo: ten buvo kaip tik trys doleriai! „Tai dovana nuo senelės, – nusprendė Maiklas. – Ji visuomet man duodavo pinigų pusryčiams ir būtent tokiomis monetomis!”.
Kai berniukas ištarė šiuos žodžius, Helena staiga pajuto, kaip dingsta baimė ir jos širdį užplūsta kažkokia miela šiluma, o galvą – mintis, kad dabar joms viskas bus gerai, nes jie – nebevieni!
Jau kitą dieną Helen Kiljen susirado neblogą darbą, o Maiklas džiaugėsi, kad senelės dėka jis buvo pažymėtas kaip stropiausias mokinys, nepraleidęs nė vienos pamokos.
Vetusta Prišmantienė