Medikų „numarintą” kaunietę policija rado gyvą

Dėl žioplos Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) medikų klaidos, tolygios nusikalstamam aplaidumui, kaunietė N.M. beveik dvi savaites buvo pripažinta mirusia. Ir sužinojo apie tai, kaip šiandien įprasta, – iš dviejų dėl jos lavono susipešusių laidojimo firmų.

Iš tikrųjų tomis dienomis į Kauno lavoninę iš KMUK Centrinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus buvo atvežta metais jaunesnė jos bendravardė ir bendrapavardė iš Kauno rajono.

Ši ir taip ligotą N.M. visai sugniuždžiusi istorija išpinta tik įsikišus policijai, kuri taip pat pirmiausiai skubėjo pareikšti moters artimiesiems nuoširdžią užuojautą.

Pareigūnams įbruktas suklastotas dokumentas

Praėjusios savaitės pabaigoje Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą paštu pasiekė pranešimas iš KMUK, pasirašytas šios gydymo įstaigos Valdymo tarnybos direktoriaus pavaduotojo Tomo Kuzmarsko. Gautame dokumente buvo teigiama, kad sausio 18-ąją, apie 13 val., į KMUK Centrinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių buvo atvežta N.M., gimusi 1935 m., gyvenanti Kaune, Chemijos prospekte. Pacientė rasta savo namuose sušalusi, be sąmonės. Tą pačią dieną, apie 16 val., ji mirė.

Pranešimas buvo persiųstas pagal velionės gyvenamąją vietą – į Dainavos policijos komisariato Girstupio nuovadą. Kaip ir priklauso, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mirties priežasties nustatymo, nors pareigūnai prisipažįsta iš pat pradžių suabejoję, ar nurodytame gana tvarkingame daugiabutyje buvo galima mirtinai sušalti.

Tyrimas, žinoma, pradėtas nuo velionės artimųjų paieškos. Tačiau tyrėjui paskambinus telefonu, registruotu medikų nurodytu adresu, ir atsiliepusiam vyriškiui pareiškus nuoširdžią užuojautą, mirus žmonai, šis atsakė trumpa pauze. Po to jau trumpam amą prarado pats skambinusysis. „Tai, kad mano žmona gyva – ji stovi šalia”, – toks buvo po trumpos pauzės atsigavusio „velionės” vyro atsakymas.

Per plauką nuo lavono vagystės

Dar „įdomiau” pasidarė, paskambinus į lavoninę, kurioje sužinota, kad velionė tokia pavarde jau paimta. Ją atsiėmė dukra, pareigūnų duomenimis, gyvenanti Kaune, tačiau neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos, o jos vyras ieškomas už įvairius nusikaltimus.

Esant tokiai situacijai, pareigūnai labiausiai ėmė baimintis, kad gyva, kaip paaiškėjo, „velionė” nebūtų įtraukta į respublikinę duomenų bazę kaip mirusioji su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Tačiau dar svarbiau buvo išsiaiškinti, koks žmogus galbūt jau palaidotas svetimu vardu.

Laimė, lavoninėje buvo paliktas pasimirusios N.M. antrininkės adresas – Kauno rajonas, Vandžiogalos seniūnija, Didžiųjų Ibėnų kaimas. Pagal jį nustatyta, kad šiame kaime taip pat gyveno metais jaunesnė N.M., kuri ir yra tikroji velionė. Šiandien manoma, kad jos artimieji, ko gero, net nežino visų šio skandalingo nesusipratimo peripetijų, privertusių Kaune gyvenančią N.M. taip skaudžiai išgyventi savo bendravardės ir bendrapavardės, kuri jai net nebuvo giminaitė, mirtį.

Tapo pirmąja šalčio auka

Šioje skandalingoje istorijoje figūruoja ir kiti medikai – iš privačias greitosios medicinos pagalbos paslaugas Kauno rajone teikiančios UAB „Tavo viltis”. Joje gydytoja dirbanti Irena Stanišauskienė „Kauno dienai” teigė gerai atsimenanti tą sausio 18-osios iškvietimą į Vandžiogalos apylinkių Didžiųjų Ibėnų kaimą.

„Menu, kad mus kvietė moters, kuri buvo rasta leisgyvė, brolis, gyvenantis gretimame kaime, – pasakojo medikė. – Vedamas kažkokios blogos nuojautos, jis rytą atėjo pasižiūrėti, ar kas nenutiko. Sesuo rasta gulinti sušalusi ant grindų. Pasikvietęs kaimynus ir pasitaręs, ką daryti, po kelių valandų jis nusprendė kviesti greitąją. Menu, kad siuntime Klinikoms, į kurią nuvežiau šią moterį, nurodžiau ne vieną diagnozę: ir galimą insultą, ir apsinuodijimą alkoholiu, ir sušalimą”. I.Stanišauskienė gerai prisimena, ir tai, kad pristatė pacientę į Centrinę reanimaciją, ir kad paliktame siuntime nurodžiusi jos vardą ir pavardę bei iš kur moteris atvežta. Pasiteiravus I.Stanišauskienės, galbūt ji žino, kaip netrukus Centrinėje reanimacijoje pasimirusi jos atvežta pacientė į lavoninę jau išvežta, kaip Kauno Chemijos prospekto daugiabučio gyventoja, medikė nerado, ką atsakyti. „Nu, čia dabar…” – tik toks buvo jos atsakymas.

Kairė nežino, ką daro dešinė

Išrišti šį nesusipratimų mazgą „Kauno dienai” padėjo patys KMUK darbuotojai. Tiesa, nei Centrinės reanimacijos specialistai, nei Centrinio priėmimo skyriaus darbuotojai, bendromis jėgomis užvedę šios pacientės ligos istoriją, jokių savo klaidų tame, kas atsitiko, neįžvelgė. Ir vieni, ir kiti buvo linkę kaltę dėl šio skandalingo aplaidumo versti vieni kitiems.

Centrinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Vidas Pilvinis, bendravęs su dienraščiu vietoj po darbo besiilsinčios savo pavaldinės N.Kvitkos, kuri ir pildė Kauno policijai išsiųstą „dokumentą”, padedamas kitų bendradarbių greitai prisiminė tą sausio 18-osios popietę, kai kelias valandas kovota dėl pakaunės privačios greitosios jiems atvežtos pacientės gyvybės.

„Mūsų funkcija – kuo greičiau suteikti ligoniui pagalbą, – tvirtino V.Pilvinis. – O pagal Klinikų vidaus tvarką, mums atvežtų pacientų ligos istorijas užveda Centrinio priėmimo skyriaus darbuotojai”. Padedamas bendradarbių, pašnekovas atkūrė, kad ir tądien iš jų skyriaus paskambinta kolegoms į Centrinį priėmimą ir padiktuoti atvežtos pacientės vardas ir pavardė, nuskaityti iš privačios greitosios medikų palikto siuntimo. Pastarasis liko skyriuje, tačiau už jo durų, anot V.Pilvinio, kaip įprasta, turėjo laukti pacientės artimieji. „Ją atlydėjo brolis”, – prisiminė pašnekovas, tačiau Centrinio priėmimo darbuotojams paprašius šį atsiųsti pas juos, paaiškėjo, kad vyriškis jau išskubėjęs į namus šerti gyvulių.

Vienas atvejis iš tūkstančių

„Gydytoja N.Kvitka užpildė policijai skirtą dokumentą, remdamasi Centrinio priėmimo skyriaus išduota ligos istorija, ant kurios viršelio buvo nurodyta, kad pacientė gyvena Kaune, Chemijos prospekte”, – akcentavo V.Pilvinis. – Iš kur priėmimo skyriaus darbuotojai ištraukė šį adresą, jau klausimas jiems”. KMUK Centrinio priėmimo skyriaus darbuotoja, panorusi likti anonime, „Kauno dienai” tvirtino, kad ligos istorijos paprastai užvedamos arba pagal pacientų ar jų artimųjų padiktuotus duomenis, arba pagal greitosios ar kitos gydymo įstaigos siuntimą.

„Šiuo atveju greičiausiai mes ėmėme trūkstamus anketinius duomenis iš jau penkerius metus veikiančios kompiuterinės visų bent kartą besikreipusių į KMUK ligonių duomenų bazės, – galų gale išsiaiškinta su pašnekove. – Jeigu žinojome pacientės vardą ir pavardę bei apytikrį amžių, ir pagal tai kompiuteris išmetė jos adresą, tai jis ir buvo užrašytas ant užvedamos ligos istorijos. Su reanimacijos skyrių pacientais, kurie dažnai atvežami be sąmonės, tokia praktika taikoma dažnai”.

Anonime panorusi likti Centrinio KMUK priėmimo skyriaus darbuotoja pripažino, kad toks nesusipratimas su bendraamžėmis, bendravardėmis ir bendrapavardėmis, koks įvyko šį kartą, pagal jų darbe naudojamą sistemą galimas tik kaip vienas atvejis iš tūkstančių. Tačiau ji buvo įsitikinusi, kad kalčiausia šioje istorijoje – dokumentą policijai pildžiusi Centrinės reanimacijos gydytoja, turėjusi į jų užvestą istoriją įdėti ne tik skyriuje likusį greitosios medikų siuntimą, bet ir rengdama dokumentą sutikrinti jį su tituliniu ligos istorijos lapu.

Grandininė reakcija

Šioje skandalingoje istorijoje yra dar du labai svarbūs momentai. Chemijos prospekte gyvenančios N.M. dukra dienraščiui teigė, kad prieš kokias dvi savaites iki policijos skambučio jiems jau skambino ir savo paslaugas siūlė viena laidojimo firma. Buvo pavakarė, todėl manoma, kad informaciją apie potencialų grobį šios laidojimo firmos „maitvanagiai” greičiausiai gavo iš KMUK, vėliau parengusių policijai dokumentą, kad velionė gyveno šiuo adresu.

Kitą rytą buvo dar „gražiau”: pasiimti lavono atvyko kitos laidojimo firmos katafalkas, greičiausiai informaciją apie kol kas „laisvą” grobį jau gavęs iš lavoninės.

Teisėsaugininkai, savo ruožtu, akcentuoja kitką: kuo ši istorija galėjo baigtis, jeigu Chemijos prospekte gyvenanti N.M. būtų, pavyzdžiui, išvykusi dirbti į užsienį ir neturėtų Lietuvoje artimųjų, o pasimirusi jos bendravardė ir bendrapavardė būtų benamė. Pastaroji būtų palaidota kaip kitas žmogus, o ana – gyvoji, būtų įtraukta į šalies duomenų bazę kaip mirusioji su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Nedrąsiai prasitarta, kad taip, beje, jau yra buvę.

Greta Čižinauskaitė