Klaipėdos galerijoje atidaryta Liudviko Natalevičiaus paroda „(Į)kvepianti” jo tapybos gerbėjus nustebino novatoriškumu bei naujomis, minimalistinėmis raiškos priemonėmis, neįprastomis mūsų akiai.
Nelinkęs daugiažodžiauti autorius pataria neieškoti čia gilios prasmės, koncepcijų, ekspresijų nei impresijų, ir sako: „Tiesiog ėmiau ir padariau, nes man patinka tapyti”.
„Tie, kurie domisi Liudviko Natalevičiaus kūryba, yra matę jį visokį: dramatišką abstakcionistą, olandiško stiliaus natiurmortų meistrą, drastišką formų ir tradicijų laužytoją, tapantį ant senų laikraščių ir nerėmintų drobių”, – kalbėjo parodą pristačiusi galerininkė Dalia Bielskytė. – „Ši paroda – ne išimtis, joje eksponuojami darbai buvo sukurti praėjusį rudenį Liudviko tėvų sodyboje. Išvykęs pailsėti, autorius susizgribo, kad nepasiėmė nei popieriaus, nei dažų; teko tapyti tuo, ką rado po ranka – suodžiais ant įvairiaformių popieriaus lakštų, senų užrašų. Rezultatas netikėtai pasirodė labai įdomus. Siužetų autorius ištikimas sau ir atviras žiūrovui: imkite ir „skaitykite” jį kiekvienas savo kalba: vienam tai bus Biblija, kitam kamasutra, o trečias galbūt įžvelgs pagoniškas runas”.
„Šioje parodoje gali nebijoti ir atsiklaupti”, – linksmai komentavo menotyrininkas Ignas Kazakevičius. – Ne vien todėl, kad siužetai mums pažįstami – religiniai, bet ir dėl meno. Pasitelkiama minimali spalvų paletė – imamas pelenas ir žaidžiama pustoniais. Galima sakyti, tai yra grafika, kai kam jo darbai primintų akvarelę, tačiau tai yra tikra tapyba – su akcentų paryškinimais…”, – sakė menotyrininkas.
Ivona Žiemytė