Žiemos sporto šakų specialistai, mėgėjai bei aistruoliai vieningai tvirtina, kad Lietuva – ne vieta šiam sportui. Esą čia netinkamos tam sąlygos. Tačiau ir klimatu, ir reljefu ne ką tesiskiriančioje kaimyninėje Latvijoje sugebėta sukurti tikrą žiemos sporto rojų.
Lietuvą ir kaimyninę Latviją sieja daug kas – kartu iškovota nepriklausomybė, valstybės vienu žingsniu atėjo į Europos Sąjungą. Tačiau ties žiemos sportu šalių keliai išsiskiria – šalies plotu, gyventojų skaičiumi ir biudžetu nusileidžiantys broliai latviai seniai aplenkė lietuvius.
Lietuvių – mažuma
Bobslėjaus, greitojo čiuožimo turnyrinėse lentelėse mirga latvių pavardės. Lietuvių ten aptikti neįmanoma, nes jie tiesiog nedalyvauja šių sporto šakų pirmenybėse. O jeigu ir dalyvauja, nė iš tolo neprilygsta latviams.
Kaimyninės šalies ledo ritulio komanda jau seniai įsitvirtinusi aukščiausiame divizione, o pasauliniuose reitinguose nuo lietuvių atitrūkusi per 18 vietų. Pasirodo, Latvijoje šį žaidimą žaidžia ir moterys. Ir visai neblogai – rinktinė taip pat patenka tarp geriausių pasaulio komandų.
Tiesa, ir Lietuvoje galima surasti „perliukų”: Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis žaidžia stipriausioje pasulio ledo ritulio lygoje, Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko garsina šalį dailiojo čiuožimo arenoje. Bet tai, regis, ir viskas.
Lietuvos pirmenybės – Alpėse
Žiemos sporto šakų atstovai Lietuvos čempionatus yra priversti rengti užsienyje.
Kasmetiniame Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionate, kuris vyksta Alpių kalnuose, dalyvauja apie 70 šios sporto šakos atstovų. Sistema paprasta – laukiama, kol kalnų slidinėjimo kurortuose paslaugos atpigs, organizatorių paprašoma parengti konkrečią trasą. Vėliau sportininkai darbdavių paprašo atostogų ir vyksta į čempionatą.
Taigi, jeigu norima varžytis su geriausiais Lietuvos kalnų slidininkais, tenka paaukoti atostogas ir šiek tiek pinigų.
Nuolat pirmenybėse dalyvaujančio klaipėdiečio Rimanto Lajaus paprašėme paaiškinti šią keistoką čempionato sistemą.
„Lietuvoje yra daug kalnų slidinėjimą mėgstančių žmonių. Jie neleis numirti šiai sporto šakai ir aukos savo laiką bei lėšas – organizuos varžybas. O Lietuvoje surengti pirmenybes tiesiog neįmanoma”, – pasakoja jau ilgiau nei 30 metų slidinėjantis klaipėdietis.
Anot jo, Ignalinoje, Birštone ir Vilniuje esančios trasos tinka tik pradedantiesiems arba vidutinėms treniruotėms. Yra trasa ir netoli Klaipėdos. Vieną Minijos šlaitų prižiūri R. Lajaus bendraminčių įkurtas klubas „Žalsva”.
Šioje trasoje yra autentiškas keltuvas – juo į kalno viršų gali pasikelti tik žmonės, turintys specialius kablius. Jais apsirūpinę visi klubo nariai, kuriems ir priklauso šis „išradimas”.
Todėl kai nori „rimčiau” paslidinėti, klubo nariai vyksta į Latviją – netoli, nebrangu, o svarbiausia – slidinėjimo vietos ten Alpėms nusileidžia nebent aukščiu.
Latviai trasas išnaudoja ir vasarą
„Latvijoje slidinėjimui sudarytos visos sąlygos”, – apie kaimyninę šalį pradeda pasakoti R. Lajus.
Iš tikrųjų, nors kalnai ir ne didesni nei Lietuvoje, Latvijoje veikia 32 slidinėjimo trasos, prie kiekvienos jų įkurti viešbučiai, kavinės, inventoriaus nuomos punktai, kitos pramogos.
„Nuvažiavęs kaip stovi, viską, kas reikalinga slidinėjimui, gausi vietoje”, – tęsia pašnekovas.
Ant palyginti neaukšto kalno latviai sugeba sukurti trasas snieglenčių sportui, slidinėjimui ar rogučių sportui. Pati trasa nuolat valoma, ten įrengtos modernios laiko skaičiavimo sistemos, o kai nesninga, latviai sniego prasimano patys – jį gamina sniego patrankomis vadinami įrenginiai. Įrengtas apšvietimas, todėl už gana mažą kainą galima slidinėti net iki vidurnakčio ir dar vėliau.
Latviai sugalvojo, kaip išnaudoti trasas ir šiltuoju metų laiku. Vasarą ant jų įrengiami grioviai, kuriais teka vanduo. Sėdi į rogutes su ratukais ir grioviu pasileidi žemyn nuo kalno.
Paklaustas, ar kalnų slidinėjimas Lietuvoje įgaus antrą kvėpavimą, pašnekovas kategoriškai sako: „Ne”.
„Šioje srityje reikalai nepagerės, net Latvijos lygio nepavys”, – savo nuomonę pareiškė R. Lajus.
Tiesa, Druskininkuose rengiamasi statyti dengtą dirbtinio sniego slidinėjimo trasą, tačiau ji, optimistinėmis prognozėmis, atsiras tik kitų metų pabaigoje.
Netiki šviesia ateitimi
Lietuvos žiemos sporto perspektyvas miglotai piešia ne tik klaipėdietis, bet ir kiti specialistai.
Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos vadovas Algimantas Kepežėnas „Vakarų ekspresui” sakė manantis, kad žiemos sportas gyvuos tik tol, kol bus entuziastų.
„Varžybas organizuojame savo išgalėmis, o valdžia per metus mums skiria nuo 4 iki 8 tūkst. litų, be to, Lietuvoje gerų trasų nėra. Kol bus tokių entuziastų kaip mes, slidinėjimas gyvuos”, – pateikė pavyzdį federacijos prezidentas.
Jo manymu, žiemos sportas pasmerktas todėl, kad nuolat mažėja sportuoti norinčių vaikų.
„Tik nuo mažens pradėjęs sportuoti vaikas ateityje pasieks gerų rezultatų”, – sako jis.
Olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė mano šiek tiek kitaip.
„Aš ant slidžių stojau 15-os metų ir nuo to laiko Lietuvoje per metus praleisdavau vos 50 dienų”, – aiškina sėkmės receptą olimpinė čempionė.
Pabrėždama, kad tai tik jos nuomonė, V. Vencienė sakė netikinti šviesesne Lietuvos žiemos sporto ateitimi todėl, kad juo niekas nesidomi, tarp kelių sportininkų nėra ryškios konkurencijos.
„Tarp tuometinės Sovietų sąjungos rinktinės kandidatų, be manęs, buvo dar 100 tokių vencienių. Vieta rinktinėje buvo didžiausias stimulas sportuoti, o dabar konkuruoti nėra su kuo”, – paaiškino V. Vencienė.
Valdas Pryšmantas